Pirmadienio incidentas Vilkaviškyje, kai parlamentaras ir „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis susitikimo su gyventojais metu pastūmė protestuoti atvykusį jaunuolį, atskleidžia ne tik konkretaus politiko emocinę būklę, bet ir platesnį mūsų viešosios erdvės susipriešinimą.
Tai nėra tik vienkartinis mostas ar nesusipratimas – tai simptomas. Kai žmogus, turintis Seimo nario mandatą, leidžia sau fiziškai susidoroti su piliečiu, nesvarbu, provokuojančiu ar ne, turime labai aiškų signalą apie tai, kokią politinę kultūrą kai kurie nori puoselėti.
Tokie veiksmai nėra politinis atsakas. Tai nėra diskusija ar reakcija į provokaciją. Tai – smurtas.Svarbu priminti, kad vieši susitikimai su rinkėjais yra ne privataus klubo susibūrimai, o demokratijos šerdis. Jei politikas susitinka su gyventojais, tai reiškia, jog susitikime gali dalyvauti bet kuris pilietis, įskaitant kritiškai nusiteikusį.
Protestas, net jei kam ir nemalonus, yra legali, demokratinėje visuomenėje įtvirtinta išraiškos forma. Smurtinė reakcija į jį – ribos peržengimas.
Šį kartą tai buvo stumtelėjimas, bet kiek trūksta iki antausio? O po to iki pasiteisinimo, kad „provokavo“ ar „įžeidė mano rinkėjus“? Ar tikrai toks elgesys dera žmogui, kuris save laiko vienos iš „tautiškiausių“ jėgų lyderiu?
Politinė atsakomybė ir dvilypis veidrodis
Įdomiausia šioje situacijoje yra tai, kaip pats Žemaitaitis bando suvaldyti naratyvą. Vietoje atsiprašymo ar bent jau neutralios savirefleksijos, jis kaltina auką: esą vaikinas pats elgėsi nepagarbiai, net stumdė senjorus.
Tačiau net jei tai būtų tiesa, tai nepateisina fizinės prievartos. Juolab kad pats pastumtas jaunuolis policijai pretenzijų nepateikė, o tai reiškia, kad pats Žemaitaitis realios grėsmės nejautė.
Deja, čia matome jau seniai pažįstamą modelį: agresyvus politikas iš pradžių peržengia ribas, vėliau bando tai pateisinti „moraline viršenybe“, apeliuodamas į savo rinkėjų jausmus ir įsivaizduojamą „tvarkos gynybą“. Tai populizmo anatomija.
Žemaitaitis kuria savo kankinio ir gynėjo įvaizdį, jis neva tik saugo silpnuosius nuo išsišokėlių, o iš tikrųjų pats elgiasi kaip išsišokėlis.
Prezidentūra ir Vyriausybė – tylos čia būti negali
Prezidentūros atstovas Deividas Matulionis šią situaciją pavadino „apgailėtina“. Tai švelniai, bet teisingai įvardinta. Tuo metu premjerės patarėjas Ignas Dobrovolskas kalba dar aštriau – esą buvo „peržengtos sveiko proto ribos“.
Vadinasi, mes susiduriame ne tik su politinio etiketo pažeidimu, bet ir su asmeniniu destabilumu, kuris visuomenei siunčia netinkamą žinią: kad fizinė jėga gali būti argumentas diskusijoje.
Džiugu, kad bent kai kurie politikai vis dar viešai įvardija, jog smurtui neturi būti vietos, net ir tada, kai jis „nepalieka mėlynių“. Tačiau ar to pakanka?
Normalizuotas smurtas – grėsmė visiems
Jei šį incidentą visuomenė nurašys kaip emocijų protrūkį ar „žmogišką klaidą“, siunčiame aiškią žinią: politiko ranka gali kilti prieš kitaminčius. Šiandien pastūmė jaunuolį protestuotoją, o rytoj gal žurnalistą? Ar kitą parlamentarą? Ar, neduok Dieve, kažką, kuris tiesiog pasakė ne tai, kas patiko?
Nevaldomos emocijos ir nuolat provokuojantis elgesys yra pavojingi ne tik konkrečiam politikui, bet ir visam valstybės stabilumui. Rinkėjai turi teisę žinoti, ar jų atstovai geba veikti be smurto, be keršto, be nuolatinių konfrontacijų. Nes politika tai ne ringas. Tai susitarimų menas.
Tai, kad policija incidento metu buvo šalia, bet nieko nesiėmė, nes „nukentėjusysis pretenzijų neturėjo“, nereiškia, kad tyrimo nereikia. Net ir be formalios bylos viešojoje erdvėje matomas politiko elgesys turi būti įvertintas – ne tik instituciniu, bet ir moraliniu lygmeniu. Tokie precedentai turi būti stabdomi dar užuomazgoje, kol viešoji politika nevirsta chuliganizmo arena.
R. Žemaitaitis peržengė ribą. Jei tai bus nurašyta kaip smulkmena, artimiausiu metu galime išvysti naują leistinų priemonių standartą viešojoje politikoje – ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. O tai reikštų, kad ne tik pagarbos, bet ir elementaraus saugumo politikos lauke liks dar mažiau.
Normalus žmogus negali ištverti tokio organizuoto puolimo, tokių žiniasklaidos (tiktau tiktų „purvasklaidos”) tendencingų rašliavų skleidimų ir visų tų neaiškių galimai samdytų „protestuotojų” veiksmų teisinių!