Kiekvienais metais pasirodanti Pasaulio sveikatos organizacijos ar Europos statistikos agentūrų ataskaita vėl ir vėl įrašo Lietuvą tarp šalių, kurios suvartoja daugiausiai alkoholio pasaulyje.
Nors visuomenėje jau keletą metų vyrauja nuosaikumo, sveikos gyvensenos ir sąmoningo vartojimo idėjos, skaičiai nedžiugina – statistinis Lietuvos gyventojas vis dar išgeria kone 11 litrų absoliutaus alkoholio per metus.
Tai ženkliai daugiau nei daugumoje Vakarų Europos valstybių. Tad kyla klausimas – kodėl? Valdžia ne kartą mėgino imtis ribojimų, nuo akcizų kėlimo iki prekybos laiko trumpinimo ar net reklamos draudimų. Vis dėlto šios priemonės nepadarė revoliucijos.

Nors suvartojimas šiek tiek mažėjo, tendencija nepakito – alkoholis vis dar yra neatsiejama daugelio lietuvių kasdienybės dalis. Šventės, laidotuvės, savaitgaliai, poilsis ar net paprastas vakaras prie televizoriaus, daug kur vis dar laikoma, kad be taurelės kažko trūksta.
Reikia ne tik ribojimų, bet ir atviro pokalbio – kodėl taip yra? Ar tai tik istoriniai įpročiai, sovietmečio šleifas, ar vis dėlto gilesnė problema, susijusi su emociniu raštingumu, socialiniu nesaugumu ar tiesiog susiklosčiusia alkoholio vartojimo kultūra?
Kad ir kokios būtų priežastys, problema išlieka ir ji kasmet atneša ne tik skaičius, bet ir realias netektis, priklausomybes, sugriautas šeimas, karjeras ir sveikatas.
Alkoholio vartojimo kultūra

Lietuvoje alkoholis ilgą laiką buvo integruotas į visas gyvenimo sritis. Tai ne tik šventės atributas, bet ir emocijų malšintojas, bendravimo priemonė ar net vaistas. Neretai vyresnioji karta perduoda šiuos įpročius jaunesniems, nematydama tame nieko blogo.
Vaikai auga stebėdami, kaip suaugusieji atsipalaiduoja tik išgėrę, todėl alkoholio vartojimas jiems tampa ne tik norma, bet ir būdu prisitaikyti prie aplinkos.
Visuomenės tolerancija alkoholio vartojimui dar vis per didelė. Neblaivus žmogus darbe ar renginyje dažnai pateisinamas pervargimu ar asmeninėmis problemomis. Užuot atvirai kalbėję apie priklausomybę ar pagalbos poreikį, dažnai renkamės nutylėti, gėdytis ar net pasijuokti.
Būtent šis tylus sutikimas palaiko užburtą ratą – gerti vis dar „normalu“. Nors jaunimas kiek labiau linkęs į alternatyvias pramogas, statistika rodo, kad alkoholio vartojimas tarp jaunų žmonių vis tiek išlieka aukštas.
Pigūs kokteiliai, nelegali prekyba ar socialinių tinklų romantizuojamas alkoholio įvaizdis trukdo keisti požiūrį. Kol alkoholis bus matomas kaip gyvenimo prieskonis, tol jis išliks ir kasdienybės dalimi.
Ribojimai be pokyčių galvose neveikia

Per pastaruosius metus Lietuva ėmėsi įvairių priemonių mažinti alkoholio prieinamumą. Vienas iš ryškiausių žingsnių, prekybos laiko trumpinimas bei reklamos draudimai. Taip pat padidinti akcizai, ribojimai jaunimui.
Tačiau nors šios priemonės sumažino impulsinį pirkimą, jos retai paveikia giluminį žmogaus sprendimą – kodėl jis vartoja? Problema ta, kad įpročiai formuojasi ne iš kainos ar reklamos, o iš vidinių žmogaus poreikių.
Jei alkoholis naudojamas kaip nusiraminimo ar problemų sprendimo būdas, joks ribojimas to neišspręs. Dar daugiau, kai kurie žmonės pradeda dar labiau slėpti savo vartojimą, sukelia konfliktus šeimose ar net pereina prie pavojingesnių alternatyvų, kaip nelegalus alkoholis.
Reikia kompleksinės strategijos, kuri apimtų ne tik įstatymus, bet ir švietimą, psichologinę pagalbą, bendruomenių įsitraukimą. Tam būtina ne tik politinė valia, bet ir visuomenės parama. Kol kas dažnai kyla triukšmas tik tuomet, kai siūlomi ribojimai, bet rimtos diskusijos apie priežastis ir sprendimus – stokojama.
Emocinis raštingumas ir parama

Didžioji dalis priklausomybių nėra grynai cheminės. Tai emocinės, psichologinės problemos, kurias žmogus bando spręsti greičiausiu įmanomu būdu – išgėręs. Lietuvoje vis dar mažai kalbama apie emocinį raštingumą, mokyklos retai moko vaikų atpažinti jausmus, kalbėti apie stresą ar ieškoti pagalbos.
Taip pat nepakankama pagalbos infrastruktūra. Nors priklausomybių centrai egzistuoja, jie dažnai perpildyti, o pagalba – stigmatizuojama. Psichologų konsultacijos brangios, ilgai laukiama eilėje, o šeimos dažnai nežino, kur kreiptis pagalbos.
Tuo tarpu alkoholis yra greitas, lengvas ir socialiai „priimtinas“ sprendimas. Galbūt metas suprasti, kad kova su alkoholizmu – ne apie tai, ką uždrausime, bet apie tai, ką pasiūlysime vietoj to. Ar sukursime aplinką, kur žmogus jausis saugus, girdimas, suprastas?
Ar suteiksime realių alternatyvų ir pagalbos būdų? Tik tada, kai atsakysime į šiuos klausimus, galėsime tikėtis, kad taurė pagaliau nustos būti kasdienybės simboliu.

