Tyrėjų komanda iš Barselonos autonominio universiteto pateikė įrodymų, kad žmonės banginius medžiojo jau prieš mažiausiai 5 tūkstančius metų. Netikėta tai, kad kalbama ne apie šiaurinius vandenis, o apie šiltą Atlanto vandenyną prie dabartinės Brazilijos pakrantės.
Babitongos įlankos regione, pietų Brazilijoje, archeologai aptiko gausių ženklų, liudijančių pažangią ir ilgalaikę banginių išteklių eksploataciją. Šis atradimas stebina tuo, kad nustumia žinomą banginių medžioklės istorijos pradžią daugiau nei tūkstančiu metų atgal.
Kas buvo Sambaqui žmonės?
Tyrimai sutelkti į vadinamąsias Sambaqui bendruomenes. Iki šiol šie žmonės buvo laikomi daugiausia kriauklių rinkėjais ir žvejais, gyvenusiais palei Brazilijos pakrantę. Tačiau nauji radiniai atskleidžia, kad jų ryšys su jūra buvo kur kas sudėtingesnis.
Keliolikoje archeologinių vietovių aptikta daugiau kaip šimtas banginių ir kitų jūrų žinduolių liekanų. Tarp jų – biskajinių banginių, kuprotųjų banginių, mėlynųjų, sei banginių, kašalotų ir delfinų palaikai. Daugybė kaulų turi aiškių pjūvių žymių, rodančių, kad gyvūnų kūnai buvo sistemingai dorojami žmonių.
Trūkę įrodymai: harpunai iš banginių kaulų
Ilgą laiką skeptikai teigė, kad Pietų Amerikos priešistoriniai gyventojai banginius naudojo tik atsitiktinai, pavyzdžiui, tada, kai gyvūnai užplaukdavo ant seklumų. Esą tam nebuvo specializuotų medžioklės įrankių, todėl tikros banginių medžioklės tradicijos negalėjo egzistuoti.
Dabar ši nuostata laikoma pasenusia. Archeologai aptiko harpunų, pagamintų iš banginių kaulų, tarp jų – ir maždaug 5 tūkstančių metų senumo egzempliorių. Dalį tokių įrankių rasta laidojimo vietose, kartu su mirusiaisiais. Tai leidžia manyti, kad banginių medžioklė buvo ne tik maisto ir žaliavų šaltinis, bet ir turėjo simbolinę, galbūt prestižinę reikšmę.
Kai kurie banginių kaulai rasti tiesiogiai prie žmonių kapų. Tyrėjų nuomone, tai rodo, kad banginiai buvo svarbūs Sambaqui žmonių tikėjimams ir socialinei tapatybei. Tokia medžioklė reikalavo kruopštaus planavimo, glaudaus bendradarbiavimo ir pažangių žinių apie jūrų žinduolių elgseną.
Mokslininkų teigimu, susiduriama su tikra požiūrio į šias bendruomenes permaina. Šie žmonės nebuvo vien pasyvūs pakrantės išteklių naudotojai – jie buvo specializuoti medžiotojai, gebėję organizuoti medžiokles prieš vienus didžiausių kada nors Žemėje gyvenusių gyvūnų.
Ką apie ekologiją pasako banginių kaulai?
Radinių reikšmė svarbi ne tik žmonijos istorijai, bet ir šiuolaikinei gamtos apsaugai. Didelis kuprotųjų banginių liekanų kiekis rodo, kad jų istorinės paplitimo ribos driekėsi gerokai toliau į pietus, nei yra dabartinės jų veisimosi buveinės prie Brazilijos krantų.
Mokslininkai mano, kad šiandien stebimas kuprotųjų banginių skaičiaus augimas pietų Brazilijoje gali būti natūralios „rekolonizacijos“ procesas – gyvūnai pamažu grįžta į istorines buveines. Norint teisingai įvertinti, kokiu greičiu atkuriamos banginių populiacijos po pramoninio banginių medžioklės laikotarpio, būtina suprasti, kaip atrodė situacija iki masinės žmogaus veiklos.
Tokie archeologiniai duomenys suteikia retą progą pažvelgti į senąjį žmogaus ir jūros santykį. Jie padeda geriau suprasti ne tik pirmykščių pakrančių visuomenių gebėjimus ir pasaulėžiūrą, bet ir ilgalaikius pokyčius jūrų ekosistemose.
