Senovinis Džubos miestas, įsikūręs užlietoje Nafudo dykumos įduboje Saudo Arabijoje, klesti vietoje, kur kadaise tyvuliavo vanduo. Palydovinėse nuotraukose ši atoki gyvenvietė, apsupta aukštų kopų ir svilinančios kaitros, išsiskiria ryškiai žaliais apskritimais. Tai netikėtai derlingo žemės ūkio ženklas, kurį maitina požeminiai vandenys.
Džubos padėtis senovinio ežero (paleoežero) dubumoje padėjo išsaugoti savitą mikroklimatą. Netoliese stūksanti Džabal Um Sinmano kalva, iškilusi iki 1264 metrų, atlieka itin svarbų vaidmenį. Jos siluetas su dviem „kuprelėmis“, primenantis besiilsintį kupranugarį, ir lėmė pavadinimą, verčiamą kaip „kalnas su dviem kupranugario kupromis“.
Masyvus kalvos kūnas sukuria vadinamąjį „vėjo šešėlį“ – natūralią užuovėją, kuri saugo miestą nuo didžiosios dalies smėlio, atnešamo vyraujančių vakarinių ir rytinių dykumos vėjų.
Šis gamtinis barjeras prisidėjo ir prie žemės ūkio plėtros. Didžioji dalis šiuolaikinio ūkininkavimo regione paremta ratiniu drėkinimu, todėl susidaro būdingi apskriti laukai, matomi net iš orbitos. Požeminis vandeningasis horizontas leidžia gyvenvietei gauti vandens net ir itin sausringoje zonoje.
Senųjų dykumos gyventojų reliktai
Džuba svarbi ne tik dėl žemės ūkio. Tai ir viena turtingiausių archeologinių vietovių Saudo Arabijoje. Uolėtose Džabal Um Sinmano kalvos papėdėse aptikta apie 5500 įrašų ir maždaug 2000 gyvūnų atvaizdų. Tarp jų – leopardai, strutiai ir daugiau kaip 1000 kupranugarių vaizdų. Manoma, kad šie piešiniai gali būti sukurti prieš mažiausiai 10 000 metų.
„Ši vietovė, tikėtina, buvo tarpinis taškas senoviniams žmonėms, nes čia nuolat buvo vandens – jis išsilaikė dar ilgai po to, kai kiti ežerai Arabijos pusiasalyje išdžiūvo maždaug prieš 5000 metų.
Silpnai matomi keliai, fiksuojami palydovinėse nuotraukose, tikriausiai sutampa su takais, kuriais naudojosi šie keliautojai. Jų palikimas, iškaltas akmenyje, yra UNESCO pasaulio paveldo objekto dalis; šis objektas apima ir kitus uolų piešinių kompleksus netoli Šuvajmiso.“
Žemynas, kuriam trūksta vandens
Džubos kraštovaizdis įamžina Žemės istorijos tarpsnį, kai Arabijos pusiasalis buvo gerokai žalesnis nei šiandien. Keičiantis klimatui ir plintant dykumėjimui, dauguma gėlo vandens ežerų regione išnyko.
Džubos ežeras kadaise buvo viena iš gėlo vandens grandžių tuomet gerokai drėgnesnėmis sąlygomis. Net ir regionui sausėjant, tikėtina, kad šis ežeras dar kurį laiką išlaikė gėlą vandenį dėl savo padėties tarp kopų – jos papildydavo požeminius vandenis.
Tokių vietovių egzistavimas papildo vis gausėjančius tyrimus apie senovinius migracijos kelius. Manoma, kad vandeniu turtingi atraminiai taškai, tokie kaip Džuba, galėjo turėti lemiamos reikšmės ankstyvųjų žmonių judėjimui per sausringas teritorijas.
Nauji gyvūnai – strutiai. Sužinojau kažką naujo…