Vokietijoje, Reinštedo (Reinstedt) apylinkėse, archeologiniai tyrimai atskleidė netikėtą ir istoriškai itin įdomų derinį: viduramžių laikų tunelis buvo įrengtas pačiame daug senesnio, neolito laikų laidojimo komplekso centre. Šis radinys leidžia pažvelgti ne tik į skirtingų epochų statybos praktiką, bet ir į tai, kaip vėlesnių laikų žmonės suvokė bei naudojo priešistorinius, su mirtimi ir laidojimu susijusius kraštovaizdžio objektus.
Jau tyrimų pradžioje archeologai identifikavo trapecijos formos griovį, priskiriamą Baalbergės kultūrai – vidurinio neolito laikotarpio grupei, IV tūkstantmetyje pr. m. e. gyvenusiai dabartinės Vidurio Vokietijos teritorijoje. Ankstesni duomenys rodė, kad ši vieta nuo seno buvo naudojama kaip kapinynas: čia aptikta fragmentiškų vėlyvojo neolito kapų, taip pat bronzos amžių menančių galimo pilkapio pėdsakų.
Pietinėje Baalbergės kultūros griovio dalyje tyrėjai rado pailgą, ovalo formos duobę – maždaug dviejų metrų ilgio ir iki 75 cm pločio, uždengtą sunkia akmens plokšte. Iš pradžių manyta, kad tai kapo konstrukcijos dalis, tačiau tolesni kasinėjimai parodė visai ką kita. Duobės užpildas žemėjo šiaurės kryptimi ir vedė gilyn į vientisą, tvirtą liosiuko dirvožemį, pačiame neolito komplekso viduje.
Viršutiniuose sluoksniuose rasti vėlyvųjų viduramžių keramikos fragmentai, gausūs akmenys ir mažos ertmės paskatino archeologus įtarti, kad konstrukcija yra viduramžiškos kilmės. Galiausiai paaiškėjo, jog aptiktas tunelis – tai tipiškas Erdstall: siauras, rankomis iškastas požeminis koridorius, būdingas Vidurio Europai ir dažnai įrengtas liosiuko dirvožemyje.
Tunelio aukštis siekė apie 1–1,25 m, o plotis sudarė tik 50–70 cm. Skliautas buvo aštrios, smailiaarkės formos. Prie įėjimo užfiksuotas iškirstas laiptelis ir nedidelė niša sienoje. Tunelio viduje rasta geležinė pasaga, lapės skeletas ir smulkių žinduolių kaulai. Žemiausiame lygyje aptiktas plonas medžio anglies sluoksnis, rodantis trumpalaikį, nedidelį ugnies kūrenimą. Ties siauriausia įėjimo vieta buvo sukrauti keli stambūs akmenys, todėl galima spėti, kad tam tikru metu tunelio prieiga buvo sąmoningai užblokuota.
Viduramžių tunelis neolito komplekse: kam jis buvo reikalingas?
Erdstall tipo tuneliai pasižymi įvairiais planiniais sprendiniais, tačiau juos vienija keli bendri bruožai: itin siauri koridoriai ir sunkiai pastebimi, neretai paslėpti įėjimai. Tyrėjai svarsto kelias galimas jų paskirtis – tai galėjo būti laikinos slėptuvės neramumų metu, sandėliavimo vietos arba su tam tikromis ritualinėmis praktikomis susijusios erdvės.
Reinštedo atvejis išskirtinis tuo, kad viduramžių statytojai tunelį įrengė tiesiai priešistorinio paminklo viduje. Aiškiai matomas neolito griovys galėjo veikti kaip orientyras vietovėje ir padėti lengviau rasti požeminio įėjimo vietą.
Neatmetama ir prielaida, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti vietiniai įsitikinimai apie senąsias laidojimo vietas. Viduramžiais prieškrikščioniški kapai neretai buvo laikomi pavojingomis arba tabu erdvėmis. Dėl to tokiose vietose žmonių judėjimas galėjo būti ribotas, o tai suteikdavo daugiau privatumo tiems, kurie ieškojo paslėptos, nuo pašalinių akių apsaugotos vietos.
Šiuo metu tęsiama rasto inventoriaus ir dirvožemio sluoksnių analizė. Tikimasi tiksliau nustatyti, kada tunelis buvo iškastas, kiek laiko naudotas ir kada bei kokiomis aplinkybėmis jo įėjimas galutinai užblokuotas. Šie duomenys padės geriau suprasti, kaip viduramžių bendruomenės sąmoningai „įrašė“ savo statinius į gerokai senesnį, neolito laikų kraštovaizdį.
