Kinijoje mokslininkai aptiko neįprastą ankstyvosios kreidos periodo, maždaug prieš 125 mln. metų gyvenusio dinozauro radinį – išskirtinai gerai išsilaikiusius jauno iguanodonto odos fragmentus. Jie atskleidė, kad šis gyvūnas buvo ne glotnia, žvynuota oda, kaip įprasta daugeliui dinozaurų, o tankiai padengtas adatėles primenančiais spygliukais, panašiais į ežio ar dygliakiaulės.
Fosilija rasta garsiojoje Iksiano (Yixian) geologinėje formacijoje, netoli Lamagou, Liaoningo provincijoje, šiaurės rytų Kinijoje. Įprastomis sąlygomis toks radinys vargu ar būtų išsiskyręs iš kitų iguanodontų: kaulai ir dantys atrodo gana tipiški. Tačiau šįkart susiklosčiusios išskirtinės nuosėdų susidarymo aplinkybės leido išlikti ir odos struktūroms – tai ypač reta ankstyvosios kreidos periodo fosilijoms.
Naujai aprašytai rūšiai suteiktas pavadinimas Haolong dongi, kuris kinų kalba reiškia „dygliuotas drakonas“. Atradėjų vertinimu, rastas individas buvo apie 2,45 m ilgio, o ne iki galo sukaulėję slanksteliai rodo, kad tai buvo jaunas gyvūnas. Manoma, kad suaugę šios rūšies atstovai galėjo užaugti iki 3–5,5 m.
Tyrėjai nustatė, kad dinozauro oda turėjo du pagrindinius žvynų tipus. Ant liemens vyravo įprasti, vienas kito nepersidengiantys žvynai. Ant uodegos, priešingai, žvynai iš dalies persidengdavo, sudarydami tvirtesnį, šarvus primenantį paviršių. Vis dėlto labiausiai mokslininkus nustebino gausūs spygliai.
Šie odos dariniai buvo tuščiaviduriai, cilindro formos ir labai įvairaus dydžio. Daugumos jų ilgis siekė vos 2–3 mm, tačiau ilgiausias išlikęs spyglys buvo net 44 mm. Spėjama, kad tokios struktūros išsivystė nepriklausomai nuo kitų žinomų kūno dangos darinių – tai nebuvo tiesioginė protoplunksnų tąsa ir nebuvo paprastas analogas dabartinių roplių odos ataugoms.
Manoma, kad pagrindinė šių spyglių paskirtis buvo gynybinė. Kreidos periode dauguma potencialių Haolong dongi plėšrūnų buvo palyginti nedideli, todėl tankus, adatėles primenantis „šarvas“ galėjo paversti šį žolėdį labai nepatogiu ir rizikingu grobiu. Tokia oda, tikėtina, atgrasydavo plėšrūnus nuo bandymo įkąsti ar sugriebti jauną individą.
Kita vertus, tyrėjai neatmeta ir papildomų funkcijų. Spygliuotas paviršius galėjo prisidėti prie kūno temperatūros reguliavimo, keisdamas šilumos atidavimą aplinkai. Taip pat gali būti, kad spygliai atliko signalinę funkciją – ryškesni ar tankesni dariniai galėjo būti svarbūs tarpusavio konkurencijoje ar poravimosi elgsenoje, veikdami kaip vizualus signalas kitiems tos pačios rūšies atstovams.
Šis atradimas papildo vis gausėjantį netikėtų dinozaurų kūno dangos pavyzdžių sąrašą ir rodo, kad jų išvaizda buvo kur kas įvairesnė, nei ilgą laiką manyta. Nuo plunksnų, šerelių ir neįprastų žvynuotų skydų iki adatėles primenančių spyglių – dinozaurai buvo ne tik „milžiniški ropliai“, bet ir itin įvairialypė, skirtingoms ekologinėms nišoms prisitaikiusi gyvūnų grupė.
Verta prisiminti, kad pastaraisiais metais aptikta ir daugiau netikėtų mažo ūgio dinozaurų. Pavyzdžiui, šiaurinėje Ispanijoje rasti itin smulkių dinozaurų pėdsakai ir skeletų liekanos. Šių gyvūnų ilgis kartu su uodega neviršijo pusės metro, o atsistoję jie tesiektų suaugusio žmogaus kelio aukštį. Tokie radiniai padeda geriau suprasti, kokios įvairios buvo senovinės ekosistemos ir kokį platų dydžių bei prisitaikymų spektrą užėmė dinozaurai.
