Paviršiuje nematomi ir tylūs, giliai po Žemės pluta gyvenantys mikrobai meta iššūkį mūsų supratimui apie gyvybę. Šie mikroorganizmai gali išlikti tarsi „užmigę“ neįtikėtinai ilgai – šimtus tūkstančių ar net milijonus metų. Mokslininkai mėgina suprasti, kas palaiko tokį ilgalaikį sąstingį ir kokie pokyčiai galiausiai juos pažadina.
Giliai po planetos paviršiumi aptinkami mikroorganizmai, galintys išlikti ramybės būsenoje itin ilgus laikotarpius. Tyrėjams rūpi du esminiai klausimai: kas leidžia šiai paslėptai gyvybei išbūti „snaudulyje“ ir kokie signalai ar aplinkos pokyčiai gali paskatinti ją vėl suaktyvėti.
Ši tema nagrinėjama mikrobinės biogeochemijos specialistės Karen G. Lloyd (Pietų Kalifornijos universitetas) knygoje „Vnutrizemni sutvėrimai: keisčiausios Žemės gyvybės atradimas“. Joje aprašomi mikroskopiniai organizmai, gyvenantys storuose jūrinių nuogulų sluoksniuose ir pačioje Žemės plutoje.
Tyrimų duomenys rodo, kad šie mikrobai auga ir dauginasi nepaprastai lėtai, tačiau išlieka gyvybingi itin atšiauriomis sąlygomis: visiškoje tamsoje, esant palyginti pastoviai temperatūrai ir turint tik minimalų maisto medžiagų kiekį. Kadangi jie yra giliai palaidoti, jų neveikia nei paros, nei metų laikų ciklai.
Manoma, kad šie organizmai gali būti jautrūs gerokai lėtesniems geologiniams procesams: tektoninių plokščių judėjimui, plyšių Žemės plutoje formavimuisi ar požeminių skysčių tekėjimo pokyčiams. Autorė atkreipia dėmesį, kad biologiniai duomenys leidžia įtarti evoliucinę šių mikrobų adaptaciją gyvenimui jūrinių nuosėdų sluoksniuose. Tai siejama su specifiniais fermentais ir itin lėtu jų metabolizmu.
Toks egzistavimo būdas verčia iš naujo permąstyti klasikinio darvinistinio natūraliosios atrankos modelio taikymą, nes daugelis šių organizmų per labai ilgą laiką sukuria mažai naujų kartų. K. G. Lloyd kelia prielaidą, kad pranašumas čia slypi ne dauginimosi dažnyje, o gebėjime nepaprastai ilgai išlikti gyvybingiems ir „laukti“ retų įvykių. Tokie įvykiai – pavyzdžiui, geologiniai poslinkiai ar nuosėdinių uolienų judėjimas – gali atverti priėjimą prie naujų maisto šaltinių.
Jei taip, mikrobų „atsibudimas“ po šimtų tūkstančių ar milijonų metų ramybės galėtų suteikti jiems pranašumą: vėl pradėti augti ir perduoti savo prisitaikymus tolesnėms kartoms. Mokslininkai pabrėžia, kad šie procesai dar tik pradedami nuosekliai tirti, o po žeme egzistuojanti gyvybė, tikėtina, veikia laiko masteliais, gerokai pranokstančiais žmogaus kasdienį suvokimą.
