Arktis, dažnai laikoma beveik nepaliestu paskutiniu Žemės ekosistemos bastionu, susiduria su grėsme, kurios mastas dar visai neseniai buvo gerokai nuvertintas. Norvegijos mokslininkai įspėja, kad tūkstančiai augalų rūšių iš kitų pasaulio regionų gali sėkmingai įsitvirtinti šiame krašte.
Negana to, jau matyti pirmieji šio proceso požymiai. Naujausi tyrimai rodo, kad daugiau kaip 2500 svetimžemių augalų rūšių Arkties sąlygas galėtų laikyti tinkamomis plitimui ir ilgalaikiam išlikimui.
Arkties gamta – kur kas pažeidžiamesnė, nei manyta
Norvegų mokslininkų komanda, vadovaujama T. H. Ulstedo ir K. B. Westergaard, atliko itin išsamią galimų augalų invazijų Arktyje analizę. Tyrėjai įvertino apie 14 tūkstančių žinomų invazinių augalų rūšių, remdamiesi dešimtimis milijonų stebėjimų įrašų iš tarptautinių biologinės įvairovės duomenų bazių.
Paaiškėjo, kad labiausiai pažeidžiami regionai yra šiaurinė Norvegija ir Svalbardo salynas. Net ir atokiame Svalbarde, tyrėjų vertinimu, galėtų sėkmingai išgyventi 86 svetimžemės augalų rūšys. Tai nėra vien teorinės prognozės: 2024 metais Svalbarde pirmą kartą užfiksuotas žydintis paprastasis keivinis rūtinis (Thalictrum flavum) – augalas, natūraliai šiame regione neaptinkamas.
Tarptautinių biologinės įvairovės vertinimų duomenimis, invazinės rūšys yra vienas pagrindinių pavojų pasaulio biologinei įvairovei. Arktyje, kur vietiniai organizmai tūkstantmečius prisitaikė prie atšiaurių ir labai specifinių sąlygų, agresyvių atėjūnų atsiradimas gali greitai suardyti nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą.
Šylantis klimatas ir žmogus: dviguba grėsmė Arkties ekosistemoms
Arktis šyla greičiau nei daugelis kitų planetos regionų. Kylant temperatūrai, čia formuojasi vis palankesnės sąlygos rūšims, kurios dar prieš kelis dešimtmečius tokiose platumose paprasčiausiai nebūtų išgyvenusios. Tačiau klimato kaita – tik viena problemos pusė.
Kita, ne mažiau svarbi, yra žmogaus veikla. Intensyvėjant kelionėms, turizmui, prekių transportui ir žaliavų gavybai šiaurėje, atsiveria vis daugiau kelių svetimoms rūšims pasiekti Arktį. Sėklos gali prilipti prie turistų avalynės, patekti kartu su atsargų konteineriais, prisikabinti prie mokslinės įrangos ar kito techninio inventoriaus.
Mūsų rezultatai rodo, kad svetimžemės rūšys iš praktiškai viso pasaulio gali rasti ekologinę nišą Arktyje. Esant dabartiniam žmogaus aktyvumo lygiui šiame regione, galimybių joms ten patekti yra labai daug, – pabrėžia Westergaard.
Remdamiesi surinktais duomenimis, mokslininkai sudarė Arkties „karštųjų taškų“ žemėlapį – teritorijų, kuriose daugiausia svetimų rūšių galėtų prisitaikyti prie vietos klimato. Didžiausia potenciali invazijų rizika nustatyta šiaurinėje Norvegijoje, ir tai nestebina: čia intensyvesnė ūkinė veikla, geresnė infrastruktūra ir palyginti švelnesnės klimato sąlygos.
Ankstyvas aptikimas – veiksmingiausia apsauga
Norvegijos tyrėjai pristatė naują metodiką, vadinamą „horizonto skenavimu“. Ji skirta prognozuoti, kurios rūšys gali tapti probleminės dar iki joms pasirodant konkrečioje teritorijoje. Tai prevencinis, o ne reaktyvus požiūris: siekiama atpažinti grėsmę ankstyvoje stadijoje ir sustabdyti invaziją, kol ji neįsibėgėjo.
„Horizonto skenavimas“ specialistams suteikia sistemingą būdą įvertinti ekologinę riziką ir sudaryti prioritetinių stebėsenos rūšių sąrašus. Toks požiūris dera su globaliais biologinės įvairovės apsaugos tikslais, įskaitant tarptautiniuose susitarimuose įtvirtintą siekį iki 2030 metų reikšmingai sumažinti naujų svetimžemių rūšių introdukcijų ir jų įsitvirtinimo atvejų skaičių.
Tyrimo išvados taip pat svarbios Norvegijos veiksmų planui, skirtam kovai su invaziniais organizmais. Surinkta informacija padės tiksliau planuoti prevencines priemones, tobulinti ankstyvo aptikimo sistemas ir greito reagavimo protokolus.
Kartu kyla ir platesnis klausimas: kiek pagrįsta žmogaus teisė aktyviai kištis į evoliucinius procesus? Kai kurie specialistai teigia, kad rūšis „priklauso“ tai vietai, kurioje pajėgia išlikti, o bandymas brėžti griežtą ribą tarp „natūralios“ ir „nenatūralios“ buveinės neišvengiamai yra subjektyvus. Vis dėlto, nepaisant skirtingų požiūrių, praktinės invazijų pasekmės Arktyje gali būti labai rimtos.
Kintant rūšių sudėčiai, keičiasi ir mitybos grandinės, gyvūnams prieinami ištekliai bei visos ekosistemos stabilumas. Arktis, jau patirianti spartų klimato pokytį, gali atsidurti ir papildomo biologinio spaudimo taikinyje. Tai didina riziką, kad vienas jautriausių ir unikaliausių pasaulio regionų per palyginti trumpą laiką pasikeis neatpažįstamai.
