Žvelgdami į naktinį dangų dažniausiai matome ramų, beveik nejudantį kraštovaizdį. Atrodo, kad mūsų natūralus palydovas jau milijardus metų yra sustingęs ir nebekintantis. Vis dėlto naujausi geologiniai tyrimai rodo ką kita: po tariamai „mirusia“ Mėnulio pluta ir šiandien vyksta procesai. Nacionalinio oro ir kosmoso muziejaus mokslininkai parengė pirmąjį tokio pobūdžio pasaulinį struktūrų žemėlapį, kuris gali būti įrodymas, jog Mėnulyje iki šiol išlieka tektoninis aktyvumas.
Mokslininkų analizė atskleidė, kad Mėnulio paviršiuje, plačiose tamsiose lygumose, vadinamose jūromis, yra išsidėstę tūkstančiai nedidelių gūbrių. Tai nėra vien įdomi geologinė detalė: tokia informacija gali reikšmingai paveikti žmonių sugrįžimo į Mėnulį planus pagal „Artemis“ programą. Pasirodo, nusileidimo vietos pasirinkimas gali būti gerokai svarbesnis, nei manyta anksčiau.
Pirmasis toks išsamus aktyvių Mėnulio struktūrų katalogas
Tyrėjų komanda sudarė išsamų vadinamųjų mažųjų jūrų gūbrių registrą. Remdamiesi turimais duomenimis, mokslininkai Mėnulio matomoje pusėje nustatė 1114 naujų šių darinių segmentų. Taip bendras žinomų šio tipo struktūrų skaičius išaugo iki 2634, todėl jos tapo vienomis dažniausiai pasitaikančių geologinių formų Mėnulio jūrose.
Šie gūbriai – pailgi, žemi pakilimai, kurių aukštis siekia nuo kelių iki kelių dešimčių metrų. Jie susidaro Mėnulio plutai spaudžiantis ir raukšlėjantis.
Ypač svarbus šių struktūrų amžius. Vidutiniškai jis siekia apie 124 milijonus metų. Lyginant su daugiau kaip 4,5 milijardo metų amžiaus Mėnuliu, tai yra labai nesenas reiškinys. Panašios struktūros aukštumose, vadinamos plokštuminiais skardžiais, yra vidutiniškai maždaug 20 milijonų metų „jaunesnės“. Geologiniu masteliu abi grupės laikomos labai jaunomis ir rodo, kad procesai, formuojantys Mėnulio paviršių, tęsiasi beveik iki šių dienų.
Kodėl Mėnulis traukiasi ir ką tai reiškia?
Šių gūbrių formavimosi mechanizmas skiriasi nuo to, ką pažįstame Žemėje. Mėnulyje nėra judrių tektoninių plokščių: jo kieta pluta sudaro vientisą, standų „kiautą“. Gūbriai atsiranda dėl to, kad visas Mėnulis pamažu traukiasi. Jo gelmės lėtai vėsta, todėl mažėja tūris, o pluta priversta prisitaikyti – ji raukšlėjasi, trūkinėja ir slenka lūžiais.
Šis pasaulinis gniuždymo procesas sukuria specifinius lūžius, kuriuose viena plutos dalis slenka ir persidengia su kita. Aukštumose taip formuojasi plokštuminiai skardžiai, o elastingesnėse, bazaltinėse jūrose – mažieji jūrų gūbriai. Tyrimai rodo, kad abi šios formos neretai susijungia ir pereina viena į kitą, o tai patvirtina bendrą, globalų jų atsiradimo mechanizmą.
Šis atradimas leidžia nuosekliau apibūdinti Mėnulį kaip vis dar besikeičiantį dangaus kūną, kurio paviršių formuoja giliai po pluta veikiančios jėgos.
Nauji iššūkiai būsimoms Mėnulio misijoms
Atradimas turi ne tik akademinę, bet ir praktinę reikšmę. Ankstesni tyrimai jau buvo parodę ryšį tarp tektoninių lūžių, formuojančių plokštuminius skardžius, ir registruotų Mėnulio drebėjimų. Kadangi mažieji jūrų gūbriai turi tą pačią kilmę, logiška manyti, kad ir jūrų sritys gali būti seismiškai aktyvios.
Ši informacija ypač svarbi planuojant tokias misijas kaip „Artemis“. Galimų drebėjimų židinių „žemėlapis“ pastebimai išsiplėtė: jūros, iki šiol laikytos palyginti ramiais ir stabiliais nusileidimo regionais, gali pasirodyti esančios ne mažiau seismiškai aktyvios nei aukštumos.
Mėnulio drebėjimai nėra tokie patys kaip Žemės. Dėl vandens ir tankios atmosferos stokos – veiksnių, kurie Žemėje slopina virpesius – Mėnulyje drebėjimai gali trukti gerokai ilgiau, net keliasdešimt minučių. Tai gali kelti pavojų jautriai infrastruktūrai, būsimiems gyvenamiesiems moduliams ir patiems astronautams.
Kas toliau laukia mūsų dinamiškojo palydovo?
Gilesnis Mėnulio tektonikos supratimas bus itin svarbus planuojant saugias ir sėkmingas ilgalaikes misijas. Nors šis atradimas iškelia naujų iššūkių, jis kartu suteikia ir unikalią galimybę: artėjantys nusileidimai bei planuojamos mokslinės stotys turėtų pateikti daug naujų duomenų, kurie padės patikslinti modelius ir tiksliau nustatyti rizikingas zonas.
Žinios apie galimai aktyvių lūžių išsidėstymą leis parinkti saugiausias vietas pirmosioms Mėnulio bazėms. Toks požiūris atrodo racionalus: Mėnulio tyrinėjimo entuziazmą verta derinti su pagarba gamtos jėgoms, net jei jos veikia už šimtų tūkstančių kilometrų nuo Žemės.
