Atlanto vandenyno gelmėse slypi ilgametė istorija, kuri šiandien verčia iš naujo pažvelgti į klimato ateitį. „Ekseterio universiteto“ mokslininkai išanalizavo kelių šimtmečių senumo moliuskų kriaukles ir jose aptiko ženklų, rodančių, kad vandenyno cirkuliacijos sistema tampa vis mažiau stabili.
Šie moliuskai – tikri ilgaamžiškumo rekordų turėtojai. Kai kurie jų gyvena iki penkių šimtų metų, o jų kriauklėse kasmet susiformuoja augimo sluoksniai, primenantys medžių rieves. Kiekvienas sluoksnis – tarsi įrašas apie tuo metu vyravusias aplinkos sąlygas. Analizuodami šiuos „natūralius archyvus“, tyrėjai atkūrė kelių šimtmečių Atlanto pokyčių eigą – laikotarpius, kai dar nebuvo nei palydovų, nei nuolatinės vandenynų stebėsenos.
Pasak daktarės Beatriz Arellano Navos iš „Ekseterio universiteto“, tokie duomenys leidžia matyti ilgalaikes tendencijas, o ne tik trumpalaikius svyravimus. Kriauklės atskleidžia, kad sistema po truputį netenka pusiausvyros ir gali artėti prie ribos, už kurios nebegalėtų sugrįžti į ankstesnę būseną.

Kai Atlanto cirkuliacija veikia stabiliai, bet koks sutrikimas būna laikinas – sistema geba atsistatyti. Tačiau pastarųjų 150 metų informacija rodo priešingą kryptį. Tyrėjai nustatė du nestabilumo laikotarpius. Pirmasis išryškėjo XX amžiaus pradžioje ir galimai buvo susijęs su subpoliariniais sūkuriais. Manoma, kad tai galėjo paspartinti Arkties ir šiaurinio Atlanto atšilimą praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje.
Antrasis laikotarpis prasidėjo apie 1950 metus ir, kaip rodo duomenys, tęsiasi iki šiol. Profesorius Paulas Halloranas iš „Pasaulinių sistemų instituto“ teigia, kad tai gali būti įspėjimas apie artėjantį kritinį tašką. Jei sistema pasiektų ribą, po kurios nebepajėgtų atkurti pusiausvyros, pasekmės būtų juntamos visame pasaulyje.
Mokslininkai kol kas negali tiksliai pasakyti, kuris Atlanto komponentas silpnėja labiausiai – ar tai Atlanto pietinės cirkuliacijos sistema (AMOC), ar subpoliarinis sūkurys (SPG). Tačiau bet kurio iš jų silpnėjimas turėtų rimtų pasekmių klimatui.
Jeigu AMOC reikšmingai susilpnėtų ar net sustotų, Šiaurės Vakarų Europoje žiemos taptų gerokai šaltesnės, o pasauliniai kritulių modeliai pasikeistų. Jei labiau silptų SPG, tai galėtų reikšti dažnesnius uraganus, audras, karščio bangas bei potvynius Atlanto regione. Tokie procesai paveiktų ne tik Europą, bet ir globalią klimato sistemą.
Vienas svarbiausių veiksnių – Arkties ledo tirpsmas. Į vandenyną patekęs gėlas vanduo mažina druskingumą, keičia temperatūros balansą ir silpnina srovių stiprumą. Tai dar labiau destabilizuoja visą cirkuliacijos grandinę.
Daktarė B. Arellano Nava pabrėžia, kad tiksli riba, kada sistema taptų negrįžtama, dar nėra aiškiai apibrėžta. Tačiau požymiai rodo, kad procesas vyksta. Vienintelis būdas sumažinti riziką – spartus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas. Kiekvienas papildomas dešimtmetis, per kurį pavyktų sulėtinti atšilimą, gali būti lemiamas.

