Ilgus metus mokslo populiarinimo leidiniuose ir žiniasklaidoje kartota intriguojanti hipotezė: esą beveik vienas iš dviejų šimtų pasaulio vyrų galėtų būti tiesioginis Čingischano palikuonis. Ši drąsi prielaida buvo grindžiama specifinio Y chromosomos genetinio žymens analize, kai tam tikras paveldimumo modelis susietas su viduramžių mongolų kariais. Vis dėlto naujausi tyrimai, atlikti remiantis tikrais to laikotarpio žmonių palaikais, rodo gerokai sudėtingesnę tikrovę ir priverčia šią skambią istoriją vertinti atsargiau.
Tarptautinė mokslininkų grupė iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kazachstano ir Japonijos nusprendė patikrinti šią teoriją ten, kur ji turėtų turėti tvirčiausią pagrindą. Tyrėjai išanalizavo keturių žmonių, palaidotų kapavietėse, priklausiusiose Aukso Ordos valdančiajam sluoksniui, genomus. Aukso Orda buvo šiaurės vakarinė Mongolų imperijos dalis, valdžiusi milžiniškas teritorijas, o jos elitas, pasak istorinių šaltinių ir vietos tradicijų, turėjo būti tiesiogiai kilęs iš Čingischano giminės.
Genetinė analizė patvirtino mongolišką elito kilmę
Aukso Orda, įkurta Čingischano vyriausiojo sūnaus Džočio, šimtmečius turėjo būti valdoma jo tiesioginių palikuonių. Tai liudijo rašytiniai šaltiniai ir vietos pasakojimai, tačiau ilgą laiką trūko tvirtų biologinių įrodymų. Juos suteikė šiuolaikiniai senovinės DNR tyrimai.
„Tai šiek tiek primena kriminalistiką. Analizuodami jų genomus nustatėme, kad šie keturi Aukso Ordos atstovai kilę iš Mongolų plokščiakalnio. Radome įrodymų, kad jų Y chromosomos priklauso C3* klastero šakai“, – aiškina tyrimo bendraautorius Aykenas Askapuli.
Šis darbas tapo pirmuoju tiesioginiu genetiniu įrodymu, patvirtinančiu istorinius pasakojimus apie Aukso Ordos valdovų mongolišką kilmę. Maždaug prieš du dešimtmečius mokslininkai Y chromosomoje identifikavo savitą genetinį žymenį, pavadintą C3* klasteriu. Jo paplitimą tarp šiuolaikinių Centrinės Azijos vyrų ilgą laiką buvo įprasta aiškinti Mongolų imperijos plėtra ir jos valdovų įtaka. Taip gimė populiari teorija apie Čingischano „genetinį“ pasaulio užkariavimą.
Vis dėlto nauja analizė atskleidė svarbią detalę: C3* klastero šaka, aptikta Aukso Ordos aristokratų genome, nėra ta pati šaka, kuri plačiai paplitusi tarp dabartinių vyrų. Senovinės DNR tyrimai leidžia tiksliai atskirti artimas, bet vis dėlto skirtingas genetines linijas. Su Aukso Ordos elitu siejama linija, panašu, niekada neišplito taip plačiai, kaip anksčiau manyta. Vadinasi, skaičiavimus, kuriais remiantis didelė dalis šiuolaikinių vyrų laikyti Čingischano palikuonimis, reikėtų vertinti gerokai atsargiau.
Kur palaidotas Čingischanas? Be jo kapo galutinio atsakymo nėra
Nauji duomenys keičia požiūrį į genetinius rodiklius ir skatina kritiškiau vertinti spėjimus apie Čingischano biologinio palikimo mastą. Tačiau esminė mįslė išlieka: galutinai patvirtinti arba paneigti teorijas apie jo palikuonių skaičių neįmanoma tol, kol nebus rastas ir ištirtas paties valdovo kapas.
Kol Čingischano kapavietė neatrasta, o jo genomą galima tik hipotetiškai rekonstruoti, bet kuri teorija – tiek teigianti, kad jo palikuonių yra itin daug, tiek tvirtinanti priešingai – iš esmės remiasi prielaidomis ir netiesioginiais duomenimis.
Kartu šie tyrimai parodo, kokią didelę reikšmę turi senovinės DNR analizė. Ji leidžia tikrinti ne tik istorikų kronikas, bet ir legendas bei mitus, kurie šimtmečiais formavo mūsų įsivaizdavimą apie praeitį. Viduramžių Centrinė Azija genetiniu požiūriu pasirodo buvusi ne vienalytė, o veikiau sudėtinga mozaika, sudaryta iš daugybės tarpusavyje persipynusių kilmės linijų.
Tarptautinis skirtingų šalių mokslininkų bendradarbiavimas – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Kazachstano ir Japonijos – rodo, kad tik kompleksinis, tarpdisciplininis požiūris gali priartinti mus prie tikslesnio didžiųjų imperijų istorijos vaizdo. O klausimas, ar konkretaus žmogaus DNR slepia Čingischano palikimą, dar ilgai išliks labiau intriguojančia mokslo ir vaizduotės sankirta nei tiksliai pamatuojamu faktu.
