Virdami bulves dažnai darome klaidų, dėl kurių jos praranda skonį, formą ar net naudingąsias savybes. Specialistai paaiškina, kokį vandenį verta rinktis ir kokios smulkios gudrybės padeda pasiekti geriausią rezultatą.
Kad bulvės išliktų minkštos, bet neiširtų, labai svarbi vandens kokybė. Netinkamas vanduo gali lemti, kad gumbai taps vandeningi arba praras tekstūrą.
Geriausias pasirinkimas – švarus, filtruotas vanduo. Jame nėra chloro priemaišų, kurios gali pakeisti bulvių skonį ir aromatą.
Vandenį rekomenduojama pasūdyti dar prieš verdant. Druska ne tik pagerina skonį, bet ir padeda išlaikyti bulvių struktūrą – net nedidelis jos kiekis daro akivaizdų poveikį.
Žemesnio pH vanduo bulves daro tvirtesnes ir kremiškesnes, nes sustiprina pektinų junginius. Jei bulvės suyra, tikėtina, kad vandens sudėtis netinkama arba virimo temperatūra buvo per aukšta.
Viena dažniausių klaidų – vandentiekio vandens su priemaišomis naudojimas. Taip pat neretai bulvės metamos į jau verdantį vandenį, todėl jos išverda netolygiai.
Ne mažiau svarbu vengti per stipraus virimo ir nelygaus dydžio bulvių gabalėlių. Tokiu atveju vienos bulvės perverda, o kitos lieka kietos.
Dar viena klaida – palikti bulves karštame vandenyje po virimo. Taip jos permirksta, praranda skonį ir tampa vandeningos.
Norint išvirti tobulas bulves, jas reikėtų dėti į šaltą vandenį ir virti nuo pat pradžių. Taip gumbai kaista tolygiai ir išverda vienodai.
Į vandenį galima įberti druskos, taip pat pridėti lauro lapą, rozmarino, čiobrelio ar česnako skiltelę. Šie priedai suteikia subtilų ir malonų aromatą.
Bulvėms, skirtoms salotoms ar apkepams, naudinga sumažinti vandens rūgštingumą. Įpylus šaukštą acto ar citrinos sulčių, bulvės išliks elastingos ir nesuirs.
Verdant bulves košei, galima įberti žiupsnelį sodos. Ji padidina vandens pH, todėl bulvės tampa minkštesnės ir puresnės.
Taisyklingai išvirtos bulvės pasižymi švelniai auksiniu atspalviu, malonia tekstūra ir natūraliu aromatu. Nors tai atrodo smulkmena, vandens kokybė dažnai lemia, ar patiekalas bus išties skanus.
