Dažnai randamas baltyminiuose batonėliuose ir energiniuose gėrimuose, eritritolis jau seniai laikomas saugia cukraus alternatyva.
Tačiau tyrimai rodo, kad šis plačiai naudojamas saldiklis gali tyliai ardyti vieną iš svarbiausių organizmo apsauginių barjerų – ir taip didinti širdies bei insulto riziką.
Kolorado universiteto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad eritritolis gali pažeisti kraujo–smegenų barjero ląsteles. Šis barjeras veikia kaip smegenų apsaugos sistema – jis sulaiko kenksmingas medžiagas ir tuo pačiu praleidžia reikalingas maistines medžiagas.
Nauji duomenys papildo ankstesnius stebėjimo tyrimus, kurie sieja eritritolio vartojimą su didesne širdies smūgio ir insulto rizika.
Naujausiame darbe kraujo–smegenų barjero ląstelės buvo veikiamos tokia eritritolio koncentracija, kokia įprastai susidaro išgėrus šiuo saldikliu pasaldinto gaiviojo gėrimo. Mokslininkai pastebėjo ląstelių pažeidimų grandinę, kuri gali padaryti smegenis jautresnes kraujo krešuliams – vienai pagrindinių insulto priežasčių.
Eritritolis sukėlė vadinamąjį oksidacinį stresą – ląstelės buvo užtvindytos žalingomis, labai reaktyviomis molekulėmis, vadinamomis laisvaisiais radikalais, o kartu sumažėjo natūrali antioksidacinė apsauga. Dvigubas poveikis sutrikdė ląstelių funkciją, o kai kuriais atvejais lėmė jų žūtį.
Dar labiau neramino eritritolio poveikis kraujagyslių gebėjimui reguliuoti kraujotaką. Sveikos kraujagyslės veikia tarsi eismo reguliuotojai: jos išsiplečia, kai organams reikia daugiau kraujo (pavyzdžiui, fizinio krūvio metu), ir susitraukia, kai jo reikia mažiau.
Šią pusiausvyrą padeda palaikyti du pagrindiniai junginiai: azoto oksidas, atpalaiduojantis kraujagyslių sieneles, ir endotelin-1, jas sutraukiantis.
Tyrimas parodė, kad eritritolis sutrikdo šią sistemą – sumažina azoto oksido gamybą ir padidina endotelin-1 kiekį. Dėl to kraujagyslės gali likti pavojingai susiaurėjusios, o smegenims ima stigti deguonies ir maistinių medžiagų.
Tokia pusiausvyros stoka laikoma žinomu įspėjamuoju išeminio insulto – kraujo krešulių užkemšamų smegenų kraujagyslių – rizikos ženklu.
Dar vienas nerimą keliantis aspektas – eritritolis, panašu, silpnina natūralią organizmo apsaugą nuo krešulių. Paprastai, susidarius krešuliui kraujagyslėje, ląstelės išskiria vadinamąjį audinių plazminogeno aktyvatorių – „krešulį tirpdantį“ baltymą, kuris ištirpdo užsikimšimą, dar jam nespėjus sukelti insulto.
Eritritolis šį apsauginį mechanizmą blokuodavo ir taip galimai leisdavo krešuliams laisviau daryti žalą.
Laboratoriniai rezultatai dera su neraminančiais duomenimis iš žmonių tyrimų. Keli didelės apimties stebėjimo darbai parodė, kad žmonės, reguliariai vartojantys eritritolį, dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, tarp jų – patiria širdies smūgius ir insultus.
Viename ilgalaikiame tyrime, kuriame dalyvavo keli tūkstančiai žmonių, nustatyta, kad didžiausią eritritolio koncentraciją kraujyje turėjusiems dalyviams didelių širdies ir kraujagyslių įvykių rizika buvo maždaug dvigubai didesnė.
Vis dėlto tyrimas turi ribotumų. Eksperimentai buvo atlikti su atskiromis ląstelėmis laboratorinėse terpėse, o ne su pilnai funkcionuojančiomis kraujagyslėmis. Dėl to ląstelių elgesys gali nevisiškai atspindėti realią situaciją žmogaus organizme. Patys mokslininkai pripažįsta, kad reikalingi sudėtingesni tyrimai – naudojant pažangias „kraujagyslių mikroschemų“ sistemas, geriau atkartojančias tikrąją fiziologiją.
Eritritolio poveikio rizika ypač svarbi todėl, kad šis saldiklis užima išskirtinę vietą saldiklių rinkoje. Skirtingai nei dirbtiniai saldikliai, tokie kaip aspartamas ar sukralozė, eritritolis priskiriamas cukraus alkoholiams – natūraliai organizme mažais kiekiais susidarančioms medžiagoms.
Būtent dėl tokios klasifikacijos eritritolis nepateko į naujausias Pasaulio sveikatos organizacijos gaires, kuriose nerekomenduojama ilgalaikiam svorio kontrolei naudoti nesukrinius saldiklius.
Eritritolį taip pat ypač pamėgo maisto gamintojai, nes savo savybėmis jis labiau primena cukrų nei daugelis kitų pakaitalų.
Nors sukralozė yra maždaug 320 kartų saldesnė už cukrų, eritritolis suteikia tik apie 80 procentų cukraus saldumo, todėl jį lengviau naudoti receptuose negaunant pernelyg intensyvaus skonio. Dėl šios priežasties eritritolio dedama į tūkstančius produktų, ypač į „be cukraus“ ir „keto“ ženklais pažymėtus gaminius.
Rizikų ir naudos svarstyklės
Reguliavimo institucijos, įskaitant Europos maisto saugos tarnybą ir JAV Maisto ir vaistų administraciją, eritritolį yra patvirtinusios kaip saugų vartoti. Tačiau naujausi tyrimai papildo vis gausėjančius įrodymus, kad net „natūralios“ cukraus alternatyvos gali turėti netikėtų sveikatos rizikų.
Vartotojams tai kelia sudėtingą klausimą – kaip įvertinti saldiklių naudojimo kainą. Tokie produktai kaip eritritolis gali būti naudingi svorio kontrolei ir diabeto profilaktikai, nes padeda mažinti suvartojamų kalorijų kiekį ir riboti cukraus „šuolius“ kraujyje.
Tačiau jei reguliarus vartojimas silpnina smegenų apsauginius barjerus ir didina širdies bei kraujagyslių ligų riziką, tokia nauda gali būti per brangi.
Tyrimas pabrėžia platesnį iššūkį mitybos moksle: reikia geriau suprasti ilgalaikį palyginti naujų maisto priedų poveikį, ypač kai jie tampa kasdienės mitybos dalimi.
Nors eritritolis gali padėti išvengti akivaizdžios žalos, kurią sukelia per didelis cukraus vartojimas, jo poveikis kraujo–smegenų barjerui leidžia manyti, kad dažnas šio saldiklio naudojimas ilgainiui gali tyliai silpninti smegenų apsaugą.
Kol mokslininkai toliau tiria šiuos nerimą keliančius ryšius, vartotojams gali būti naudinga kritiškiau įvertinti savo santykį su šiuo, iš pažiūros nekaltu, saldikliu ir apskritai susimąstyti, ar apskritai egzistuoja visiškai saugus cukraus pakaitalas.
