Iš techninės pusės žiūrint, stabdžių skystis stabdžių sistemoje turėtų būti ne papildomas, o reguliariai visiškai keičiamas. Vis dėlto realiame gyvenime neretai susiduriama su situacija, kai prireikia tiesiog papildyti kompensacinį indelį. Kuo tai daryti?
Šiame straipsnyje aptariama, kas nutinka, jei į indelį įpilamas „ne tas“ skystis, kodėl to nereikėtų daryti ir kokios gali būti pasekmės stabdžių sistemai bei saugumui kelyje.
Šiuolaikiniuose automobiliuose poreikis papildyti stabdžių skystį atsiranda gana retai – paprastai taip pat retai, kaip ir visiškai jį keisti (gamintojai dažniausiai nurodo 3–5 metų eksploatacijos laiką).
Natūralu, kad vairuotojas neretai nebepamena, koks tiksliai stabdžių skystis supiltas į sistemą, todėl, esant būtinybei, tenka pildyti „iš akies“. Ką daryti, jei skysčiai tarpusavyje nesuderinami? Pasekmės gali būti itin rimtos – iki sunkios avarijos.
Kokie būna stabdžių skysčiai
Skysčiai hidraulinėms stabdžių ir sankabos pavaroms turi atitikti kelis esminius reikalavimus. Svarbiausi tarp jų – stabili klampa ir aukšta virimo temperatūra.
Nuo šių parametrų priklauso stabdžių sistemos efektyvumas tiek esant šalčiui, tiek esant didelėms apkrovoms, pavyzdžiui, intensyvaus stabdymo metu. Dėl to visos skysčių „kartos“ buvo tobulinamos būtent šių dviejų savybių atžvilgiu.
Šiuo metu plačiai naudojami keturi pagrindiniai stabdžių skysčių tipai, ir ne visus juos galima tarpusavyje maišyti:
- DOT 3. Glikolio pagrindo skystis, agresyvus gumos detalėms, pasižymi didele higroskopiškumu (greitai sugeria drėgmę, dėl to mažėja virimo temperatūra). Virimo temperatūra – apie 205 °C, todėl po kelių intensyvių stabdymų gali „užvirti“ ir prarasti efektyvumą.
- DOT 4. Taip pat glikolio pagrindo skystis, tačiau neutralus gumos detalėms ir mažiau higroskopiškas nei DOT 3. Virimo temperatūra – apie 230 °C.
- DOT 5. Beveik idealus, silikono pagrindo stabdžių skystis. Labai mažai sugeria drėgmę, yra neutralus visoms medžiagoms, virimo temperatūra – apie 260 °C. Dėl didelės kainos ir perteklinių savybių serijiniuose automobiliuose naudojamas retai.
- DOT 5.1. Tam tikras žingsnis atgal, tačiau daugumai gamintojų jis priimtinas: glikolio pagrindas, neutralus gumai, nedidelis higroskopiškumas. Virimo temperatūra – apie 275 °C (iki tol, kol skystis neprisigeria drėgmės).
Kuo mažesnis skaičius šalia DOT indekso, tuo senesnio tipo skystis ir, paprastai tariant, tuo blogesnės jo eksploatacinės savybės. Tačiau „penketukų“ atveju šis principas ne visada galioja, nes DOT 5 ir DOT 5.1 skiriasi ne tik indeksu, bet ir chemine baze.
Be DOT kategorijos skysčių yra ir vienas atskiras, „už sistemos ribų“ esantis skystis – BSK. Jo pagrindas – spiritas (BS – butilo spiritas ir ricinos aliejus), o virimo temperatūra gana žema. Todėl toks skystis tinkamas tik technikai, kurios stabdžiai nepatiria didelio šiluminio apkrovimo.
Šiais laikais BSK jau tapo egzotika – jis sutinkamas tik senesniuose, maždaug 6–7 dešimtmečio automobiliuose.
Kokius DOT skysčius galima maišyti?
- DOT 3, DOT 4 ir DOT 5.1 yra glikolio pagrindo ir tarpusavyje suderinami. Tačiau gavusis mišinys visada bus su prastesnėmis savybėmis nei „aukštesnio“ tipo skystis. Kuo daugiau jame bus senesnio tipo (pvz., DOT 3), tuo didesnė rizika, kad, esant dideliam apkrovimui, skystis užvirs ir stabdžiai taps neefektyvūs ar visai „dings“.
- DOT 5 yra silikono pagrindo skystis, todėl gryna „penketuko“ versija visiškai nesuderinama su jokiais kitais DOT glikolio pagrindo skysčiais.
- BSK taip pat negalima maišyti su jokiu kitu skysčiu, nes jis yra spiritinės sudėties ir turi savitų savybių, neatitinkančių šiuolaikinių stabdžių sistemų reikalavimų.
Iš esmės vien tik papildyti stabdžių ar sankabos hidraulinės pavaros skysčio lygį – neteisinga praktika. Kodėl nereikėtų skubėti?
Pirmiausia reikia nepamiršti: nukritęs stabdžių skysčio lygis niekada neturėtų būti tiesiog „kompensuojamas“ papildymu. Pirmas žingsnis – surasti nuotėkio priežastį ir ją pašalinti. Priešingu atveju kitą kartą, kai lygis kris, galite to laiku nepastebėti, o automobilis liks be stabdžių. Tokios situacijos dažnai baigiasi avarija.
Geriausia praktika – turėti savotišką automobilio „dienoraštį“, techninės priežiūros žurnalą, kuriame žymimi visi naudoti skysčiai ir eksploatacinės medžiagos (filtrai, tepalai, skysčių tipai, keitimo datos).
Dar svarbiau – palaikyti automobilį tokios būklės, kad prireiktų tik planinės, o ne avarinės stabdžių skysčio keitimo ar papildymo procedūros.
Teigti, kad skirtingų stabdžių skysčių maišymas yra normali praktika, negalima. Tačiau kritiniu atveju svarbu žinoti: daugumą šiuolaikinių glikolio pagrindo DOT skysčių (DOT 3, DOT 4, DOT 5.1) galima tarpusavyje maišyti be iškart katastrofiškų pasekmių. Reali grėsmė kyla tuomet, kai sistemoje naudojama pasenusi BSK arba su kitais tipais nesuderinama DOT 5.
Įsitikinkite, kad jūsų automobilyje nenaudojamas vienas iš šių „egzotinių“ skysčių, ir šią informaciją įsidėmėkite, o dar geriau – užrašykite, pavyzdžiui, ant etiketės, kurią galima pritvirtinti prie stabdžių skysčio indelio. Ten pat verta nurodyti ir skysčio keitimo datą.
Reikėtų nepamiršti, kad per ilgai nekeičiama, „pasenusi“ stabdžių skysčio sudėtis lemia vidinę sistemos koroziją ir, geriausiu atveju, baigiasi brangiu remontu, o blogiausiu – daliniu ar visišku stabdžių sistemos atsisakymu.
