Klausimas, kas nutiktų, jei Žemė staiga nustotų suktis, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip fantastinių filmų ar knygų tema. Tačiau šis hipotezinis scenarijus jau seniai kelia smalsumą tiek mokslininkams, tiek smalsuoliams, domintiems mūsų planetos dinamikos paslaptimis.
Šiuolaikiniai mokslo modeliai leidžia gana tiksliai apskaičiuoti, kokios būtų pasekmės, jei Žemės sukimasis netikėtai sustotų ne lėtai, o akimirksniu, kaip stabtelėjus automobiliui važiuojant 1 600 km/val. greičiu ties pusiauju.
Svarbu suprasti, kad Žemės sukimasis yra viena iš fundamentalių mūsų planetos fizinių savybių, kurios palaiko klimatą, sukuria dienos ir nakties ciklą, formuoja vandenynų sroves, atmosferos judėjimą ir net Žemės formą.
Be šio judesio, visa planetos dinamika pasikeistų iš pagrindų – pradedant nuo geofizinių jėgų, baigiant gyvybės išlikimo galimybėmis. Šis mintinis eksperimentas leidžia ne tik pasinerti į kraštutinius scenarijus, bet ir geriau suprasti, kiek svarbus yra Žemės sukimasis mūsų kasdieniam gyvenimui.
O svarbiausia yra, kad tai puikus būdas įvertinti, kaip tarpusavyje susiję įvairūs Žemės paviršiaus, atmosferos ir biosferos reiškiniai. Tad kas nutiktų, jei Žemė rytoj staiga liautųsi suktis?
Pirmasis smūgis – inercijos jėga
Jeigu Žemė staiga sustotų suktis, pirmasis ir stipriausias poveikis būtų inercijos jėga. Visi objektai ant planetos paviršiaus, nuo žmonių ir pastatų iki vandenynų, akimirksniu judėtų rytų kryptimi didžiuliu greičiu, kuriuo iki tol Žemė sukosi.
Ties pusiauju tai būtų net 1 670 km/val. Todėl viskas, kas nėra tvirtai pririšta prie planetos, būtų nusviesta milžinišku greičiu į rytus, sukeldama katastrofines pasekmes.
Pastatai, medžiai, automobiliai, net kalnai ar miškai būtų tiesiog nušluoti, lyg juos būtų pervažiavusi galingiausia audra, kokią tik galima įsivaizduoti. O vandenynai – tai būtų dar baisesnis scenarijus.
Milžiniškos vandens masės imtų slinkti į žemynus sukeldamos potvynius, kurie nuniokotų pakrantes ir vidines teritorijas. Tai būtų tarsi vienu metu visame pasaulyje kilęs cunamis.
Be to, staigus Žemės sustojimas iškreiptų planetos formą. Šiuo metu ji yra šiek tiek išsipūtus“ ties pusiauju dėl sukimosi greičio. Sustojus sukimui, gravitacija palaipsniui „sugrąžintų“ planetą į labiau sferinę formą, kas sukeltų didžiulius seisminius reiškinius – žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ir tektoninių plokščių judėjimus.
Klimato ir aplinkos pokyčiai
Dienos ir nakties ciklas, kurį šiandien laikome savaime suprantamu reiškiniu, visiškai išnyktų. Sustojus Žemės sukimui, viena pusė nuolat būtų atsukta į Saulę, kita – į amžiną naktį. Tai reikštų, kad pusė planetos taptų nežmoniškai karšta, o kita stingdančiai šalta.
Gyvybė, kaip mes ją pažįstame, galėtų išlikti tik siaurame pereinamajame ruože tarp šviesios ir tamsios pusių, tarsi siaura juosta aplink planetą.
Oro masės taip pat keistų judėjimo kryptis. Šiandieninės atmosferos srovės, įskaitant jet stream’us, formuojasi būtent dėl Žemės sukimosi ir vadinamojo Koriolio efekto.
Be sukimosi, šie srautai sustotų arba pakistų iš esmės, kas sukeltų nenuspėjamus klimato pokyčius. Vėjo kryptys, kritulių pasiskirstymas, audros – visa tai taptų chaotiška, sunkiai prognozuojama, o dažnu atveju – pražūtinga.
Net magnetinis laukas, kurį Žemė generuoja per savo sukamąjį judėjimą, silpnėtų arba net išnyktų. Tai reiškia, kad mūsų planeta taptų atvira pavojingai Saulės ir kosminei radiacijai, kuri šiandieną sulaikoma būtent dėl šio geomagnetinio skydo.
Ilgalaikės pasekmės gyvybei
Gyvybė, išlikusi po pirminio smūgio, susidurtų su visiškai naujomis išgyvenimo sąlygomis. Žemės ekologinė pusiausvyra sugriūtų – augalai negalėtų vykdyti fotosintezės be pastovaus šviesos ir tamsos ritmo.
Gyvūnai, kurių biologiniai ciklai priklauso nuo paros laiko, patirtų milžinišką stresą. Net žmonių miego ir hormonų reguliavimas būtų paveiktas.
Ekosistemos imtų žlugti viena po kitos, o žmonija būtų priversta ieškoti naujų gyvenimo strategijų, nuo požeminių miestų statybos iki dirbtinių šviesos ir temperatūros palaikymo sistemų. Visiškai pasikeistų mūsų supratimas apie tai, kur ir kaip įmanoma gyventi.
Be to, geopolitinė tvarka būtų sukrėsta. Šalys, esančios pereinamojoje zonoje tarp šviesos ir tamsos, galėtų tapti paskutiniais išgyvenimo taškais. Kiltų konkurencija dėl resursų, prieinamo klimato ir technologijų, galinčių palaikyti gyvybę be natūralios aplinkos ciklų.
Grėsmė, kurios galime neįvertinti
Nors Žemės sukimasis artimiausiu metu nestos – tai būtų prieš fizikos dėsnius. Šis scenarijus padeda aiškiau suprasti, kokia trapi yra mūsų planetos pusiausvyra. Sukimasis – tai ne tik judesys erdvėje, bet ir pagrindas, ant kurio laikosi visa mums žinoma gyvybė, klimatas ir technologinė civilizacija.
Tokie modeliai priverčia įvertinti ne tik mokslinius reiškinius, bet ir mūsų priklausomybę nuo jų. O svarbiausia, jog tai priminimas, kad kosminėje visatoje net ir mažiausi fiziniai pokyčiai gali turėti milžinišką poveikį gyvybei.
