Bolivijos „Toro Toro“ nacionaliniame parke aptikti pėdsakai atveria stulbinantį vaizdą iš pasaulio, koks jis buvo prieš maždaug septyniasdešimt milijonų metų. Pietų Amerika ir taip laikoma dinozaurų fosilijų lobynu, tačiau ši vieta išsiskiria net tame įspūdingame kontekste. Čia akmenyje tarsi sustingęs judėjimas pasakoja istoriją be žodžių, bet su neįtikėtinu tikslumu.
Svarbiausias atradimas yra milžiniška pėdsakų sankaupa „Carreras Pampa“ teritorijoje, kur rasta apie aštuoniolika tūkstančių įspaudų. Tai didžiausias žinomas dinozaurų pėdsakų kompleksas pasaulyje, kuriame matyti ne tik sausumoje vaikščiojusių, bet ir vandenyje judėjusių gyvūnų ženklai. Tokia gausa leidžia suprasti, kad čia kadaise virė intensyvus gyvenimas.
Šie pėdsakai svarbūs ne vien dėl kiekio, bet ir dėl to, ką jie leidžia išskaityti apie senovės elgseną. Vietoje atsiveria ne atsitiktinis įspaudų laukas, o tarsi kryptingas maršrutas, kurį gyvūnai naudojo nuolat. Dėl to mokslininkai šią vietą prilygina priešistorinei autostradai, kurioje dinozaurai judėjo pakrantės linija.
Vieta kur sustojęs laikas
„Carreras Pampa“ paviršius atrodo kaip paprastas akmens plotas, tačiau iš tiesų tai sustingusi pakrantės scena iš vėlyvojo kreidos laikotarpio. Dauguma įspaudų priklauso teropodams, tai plėšriesiems dinozaurams, kurių tolimi palikuonys šiandien yra paukščiai. Pėdsakai dažniausiai krypsta dviem aiškiomis kryptimis, tarsi gyvūnai vaikščiojo palei senovinį ežero krantą.
Tyrimai rodo, kad šioje vietoje ilgus milijonus metų tyvuliavo seklus gėlavandenis ežeras. Minkštas nuosėdų sluoksnis, turtingas kalcio karbonatų, idealiai fiksavo kiekvieną žingsnį ir kartu buvo pakankamai tvirtas, kad įspaudai neištirptų į purvą. Vėliau nuosėdos užklojo paviršių ir pamažu pavertė jį akmenine atminties plokšte.
Pėdsakų įvairovė ir gyvenimo pulsas
Labai įdomu, kad pėdsakai išliko įvairiausių dydžių, nuo mažų jauniklių žingsnių iki didelių, žmogaus ūgiui prilygstančių dinozaurų pėdų žymių. Tai rodo, kad pakrantėje lankėsi skirtingo amžiaus gyvūnai ir tikriausiai ištisos grupės. Mokslininkai atskyrė vienuolika pėdsakų tipų, susijusių su ėjimu, ir dar kelis, rodančius judėjimą vandenyje.
Tokie duomenys leidžia įtarti, jog vieta buvo ne trumpalaikė stotelė, o nuolat naudojama erdvė. Jauni ir suaugę individai čia judėjo tuo pačiu maršrutu, galbūt ieškodami maisto ar seklumose saugesnių perėjimų. Skirtingi pėdsakų tipai liudija, kad krantą naudojo ne viena rūšis, o visas vietinis gyvūnų pasaulis.
Judėjimas kuris primena autostradą
„Carreras Pampa“ unikalumą sustiprina tai, kad čia rasta ir pėdsakų, kurie paprastai neišlieka. Tarp įspaudų matomos uodegų paliktos vagos, atsiradusios gyvūnams slystant ar bandant išlaikyti pusiausvyrą dumble. Taip pat pastebėti ploni brėžiai, būdingi plaukiantiems dinozaurams, kai kojos tik lengvai paliesdavo dugną.
Dar vienas išskirtinis bruožas yra tai, kad daug pėdsakų rodo bėgimą, o ne lėtą vaikščiojimą. Žingsnio ilgiai dažnai atitinka greitą judėjimą, galbūt medžioklę, pabėgimą ar skubų keliavimą tarp maitinimosi vietų. Todėl ši pakrantė galėjo būti svarbi natūrali trasa, kuria dinozaurai judėjo taip reguliariai, kad jų kelias tapo tikra priešistorine magistrale.
