Plastiko tema gali atrodyti nuvalkiota, tačiau tai apgaulingas įspūdis. Kuo giliau žiūrime, tuo aiškiau matome, kad problema plečiasi ir keičia pavidalus. Todėl apie ją kalbėti tenka vėl ir vėl. Mikroplastikas jau seniai nėra tik vandenynų bėda. Jis tapo pasauliniu teršalu, kuris skverbiasi į sausumą, maistą ir net orą. Vis dažniau paaiškėja, kad jį nešioja pati atmosfera.
Smulkios dalelės kybo virš miestų ir kalnų, keliauja tarp žemynų ir nusėda su lietumi ar sniegu. Dalis jų patenka į mūsų kvėpavimo takus, o tai kelia naujų klausimų apie sveikatą. Šis aerozolis sunkiai stebimas, bet jo poveikis tampa vis aiškesnis.
Šaltinių daugiau, nei iš pradžių norėtųsi pripažinti. Dalelės atsiskiria nuo automobilių padangų, kai jos trinasi į kelią, ir nuo dirbtinės vejos, kai ji dėvisi. Kitas labai įprastas šaltinis yra sintetiniai audiniai.
Dėvint ir skalbiant iš jų išsilaisvina pluoštai, kuriuos daugelis mato net džiovyklėse. Prie to prisideda ir didesnių plastiko atliekų irimas, kai jos tampa mikroskopiniais trupiniais. Taip kasdienė buitis maitina nematomą taršą.
Kaip jos keliauja ore?
Atmosferoje dažniausiai aptinkamos iki dviejų su puse mikrometro dydžio dalelės, neretai pluoštų pavidalo. Jos tokios lengvos, kad vėjas gali jas nešti labai toli. Kuo aukščiau troposferoje, tuo labiau svarbios ne vietinės, o tarpžemyninės srovės.
Todėl mikroplastikas aptinkamas virš atokių kalnų ir net Arkties sniege. Jis nusėda kartu su krituliais, lygiai kaip dulkės, tik yra daug patvaresnis. Tai rodo, kad tarša nepripažįsta nei sienų, nei klimato zonų.
Galimas poveikis orams ir klimatui
Įprasti polimerai, tokie kaip polietilenas ar polipropilenas, iš prigimties atstumia vandenį. Tačiau saulės ultravioletiniai spinduliai jų paviršių sendina ir keičia, todėl dalelės ima traukti drėgmę. Dėl to jos gali tapti vandens garų kondensacijos branduoliais.
Kai kurie tyrėjai mano, kad tokie branduoliai gali prisidėti prie netikėtų liūčių ir ekstremalių kritulių. Be to, ultravioletiniai spinduliai skatina mikroplastiką išskirti šiltnamio dujas, ypač metaną ir anglies dioksidą. Tai reiškia, kad net ore plūduriuojančios dalelės nėra chemiškai neutralios.
Ką galime daryti dabar?
Apie rizikas plačiai rašė ir „Antyweb“, bet problema vis dar per retai aptariama kasdienėje erdvėje. Nors visiškai sustabdyti taršą jau sunku, ją galima bent pristabdyti. Tam nereikia sudėtingų sprendimų.
Verta rinktis drabužius iš natūralesnių audinių, nes poliesteris ar akrilas nuolat barsto pluoštus. „Japan Women’s University“ tyrėjos siūlo ir gamtinę priemonę, jos nustatė, kad japoniško ąžuolo lapai sugeria plastiko daleles. Tokie medžiai prie kelių galėtų tapti gyvais filtrais, nors tai lengviau parašyti nei greitai įgyvendinti.
