Jau dešimtmečius įvairūs teleskopai, tai tiek radijo, tiek optiniai, skenuoja dangų ieškodami signalų, kurie galėtų rodyti protingos gyvybės egzistavimą už Žemės ribų. Iki šiol pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į tolimas galaktikas ir kosmoso pakraščius. Tačiau nauja kryptis siūlo pažvelgti daug arčiau, į savo pačių Saulės sistemą.
Šiuolaikinės dangų stebinčios sistemos veikia aplinkoje, kurioje itin daug triukšmo. Žemės orbitoje sukasi daugiau nei dešimt tūkstančių aktyvių palydovų, o kosminių šiukšlių skaičius jau siekia milijonus. Todėl kiekviena šviesos juosta ar blyksnis nuotraukoje gali būti ne kas kita, kaip raketos fragmentas ar saulės baterijos atspindys.
Tai labai apsunkina užduotį atskirti natūralius reiškinius nuo galimų nežemiškų objektų. Mokslininkai pasiūlė sprendimą, tai pasitelkti natūralų Žemės šešėlį, kuris veikia kaip savotiškas filtras. Kiekvieną naktį mūsų planeta sukuria ilgą šešėlio kūgį, kuriame nepasiekia saulės šviesa. Šiame ruože palydovai ar kiti objektai neatspindi šviesos, todėl dangaus fonas tampa švaresnis.
Geostacionarioje orbitoje, esančioje daugiau nei trisdešimt penkių tūkstančių kilometrų aukštyje, šio šešėlio plotis siekia kelis laipsnius. Tokiose sąlygose kiekvienas netikėtas šviesos blyksnis tampa itin įtartinas, nes įprasti paaiškinimai nebegalioja.
Stebėjimų rezultatai
Naudodami šį metodą mokslininkai pasitelkė Zwicky Transient Facility teleskopą Kalifornijoje. Jis fotografuoja visą dangų ir fiksuoja kintančius reiškinius. Peržiūrėjus daugiau nei du šimtus tūkstančių nuotraukų, algoritmas išskyrė tūkstančius įtartinų taškų ir pėdsakų.
Po kruopštaus patikrinimo, atmetus meteorus, lėktuvų pėdsakus ir žinomas asteroidų trajektorijas, vis tiek liko keli nepaaiškinami signalai. Vienas jų išsiskyrė ypatingai, tai jis judėjo greičiau nei įprasti asteroidai ir nebuvo registruotas jokiuose kataloguose. Nors papildomų duomenų trūko, pats atradimas parodė, kad ši metodika yra daug žadanti.
Tyrėjai neapsiriboja vien šiuolaikiniais stebėjimais. Jie analizuoja archyvinius duomenis dar iš laikų prieš 1957 metus, kai į orbitą buvo paleistas pirmasis Sputnikas.
Senos fotografijos tampa itin vertingos, nes jose užfiksuoti objektai negali būti siejami su žmogaus veikla kosmose. Be to, tokių archyvų analizė leidžia nustatyti, ar objektų paviršius parodė ilgalaikio kosminio poveikio žymes. Jei objektas matomas senose nuotraukose, jo kilmė gali būti daug paslaptingesnė.
Naujas projektas
Šiandien atlikti tyrimai dar nėra įrodę nežemiškų technologijų egzistavimo, tačiau jie padėjo atskirti daugybę bereikšmių signalų ir paliko kelis galimus pėdsakus tolimesniems tyrimams. Sėkmė paskatino naują projektą pavadinimu „ExoProbe“.
Tai bus tarptautinė teleskopų sistema, skirta vien tik stebėjimams Žemės šešėlio zonoje. Toks tinklas leis daug tiksliau apskaičiuoti nepažįstamų objektų atstumą bei judėjimo trajektoriją. Šios pastangos primena archeologiją, tik vykstančią kosmose. Didžioji dalis rastų duomenų paaiškinama žmonių veikla, tačiau yra tikimybė, kad tarp jų slypi ir nežemiškos kilmės užuominos.
Tokias užuominas galima aptikti tik tuomet, jei mokslininkai stebės dangų pakankamai ilgai ir atidžiai. Nors įrodymų apie ateivius kol kas nėra, pats metodas rodo, kad mokslas žengia į naują etapą, kuriame įmanoma patikimiau atskirti tikrus reiškinius nuo triukšmo.
Naujasis metodas, pasitelkiantis Žemės šešėlį kaip natūralų filtrą, atveria naujas galimybes kosmoso tyrimams. Jis padeda atrasti nepaaiškinamus objektus ir suteikia pagrindą tolesniems tyrimams.
Net jei tarp jų ir nebus įrodymų apie ateivių technologijas, ši technika leis mokslininkams pažvelgti į dangų kitaip ir atrasti tai, kas iki šiol buvo nepastebėta. Galbūt būtent čia slypi raktas į vieną didžiausių žmonijos klausimų, ar mes Visatoje esame vieni.
