Kiekvienas daržininkas svajoja apie tą patį: pasodinti kibirą bulvių, o iškasti – dešimt. Norisi, kad gumbai būtų stambūs, kumščio dydžio, o ne smulkūs kaip žirniai. Dažniausiai bulvės sodinamos įprastai „po kastuvu“ – gumbas įmetamas į duobutę ir užpilamas žeme. Vis dėlto, pakeitus sodinimo būdą ir pasirinkus sodinimą į gūbrius su dvigubu tręšimu, derlius gali maloniai nustebinti.
Šis metodas nereikalauja pjaustyti bulvių, o tai dažnai tampa gumbų puvimo dirvoje priežastimi. Priešingai, čia remiamasi viso sėklinio gumbelio išsaugojimu, kad augalas startuotų kuo stipresnis. Viena pagrindinių įprasto sodinimo bėdų – bulvėms pritrūksta oro, o šaknims sunku laisvai plėstis suslėgtoje, kietoje žemėje.
Sodinimas į gūbrius kiekvienam gumbui sukuria purios, šiltos ir orui laidžios žemės sluoksnį, kuris tarsi „apgaubia“ gumbą ir sudaro palankias augimo sąlygas.
Reikėtų vengti per tankaus sodinimo. Tarp eilių palikite ne mažesnį kaip 70 cm tarpą – bulvėms būtina saulė ir erdvė. Vietoje gilių duobių formuojamos negilios įdubos, maždaug 5–8 cm gylio. Į kiekvieną įdubą dedamas visas, jau sudygęs bulvės gumbas.
Prieš užberiant gumbus žeme, ant jų užberkite po saują perpuvusio mėšlo arba komposto ir po saują paprastų medžio pelenų. Toks dvigubas tręšimas suteikia augalui stiprų startą ir sudaro geras prielaidas gausesniam derliui.
Toliau svarbiausia ne išlyginti žemę, o supilti ją iš abiejų pusių taip, kad virš gumbų susiformuotų 15–20 cm aukščio gūbrys. Taip sukuriamas purus, gerai vėdinamas ir greitai įšylantis dirvos sluoksnis, kuriame šaknys lengvai auga, o gumbai formuojasi stambesni ir sveikesni.
Taip pat neskubėkite sodinti per anksti. Šaltoje žemėje bulvės ilgai „guli“ ir eikvoja jėgas, o augimas vėluoja. Tinkamas metas sodinti – kai ant beržų pradeda sprogti pirmieji lapeliai. Laikantis šių paprastų taisyklių, iš vieno krūmo galima surinkti net 12–17 gumbų, nenaudojant jokių sudėtingų ar papildomų priemonių.
