Pastaraisiais metais Baltijos jūros rytinėje dalyje gyvenančių menkių padėtis tapo itin sudėtinga. Dėl intensyvios žvejybos ši žuvų rūšis atsidūrė ties išnykimo riba. Mokslininkai perspėja, kad šie pokyčiai, ne tik ekologinė grėsmė, bet ir evoliucinė problema, kurią sukėlė žmogaus veikla.
Menkės ilgą laiką buvo laikomos viena svarbiausių žuvų rūšių Baltijos jūroje. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad jų kūno ilgis ir svoris per kelis dešimtmečius reikšmingai sumažėjo. Nuo 1996 iki 2019 metų šių žuvų ilgis sutrumpėjo beveik perpus, o svoris sumažėjo net apie 80 procentų. Priežastis, tai daugelį metų besitęsiantis intensyvus žvejybos spaudimas.
Kai iš ekosistemos sistemingai pašalinami didžiausi individai, evoliuciniu požiūriu išlieka pranašesnės mažesnės ir greičiau bręstančios žuvys. Tokia natūrali atranka per ilgą laiką keičia visos rūšies genetines savybes. Tyrėjai analizavo menkių auskaulius, vadinamus otolitais, kurie leidžia nustatyti žuvų amžių ir gyvenimo sąlygas.
Unikali Baltijos menkių populiacija
Baltijos menkės sudaro atskirą pogrupį nuo jų giminaičių Atlanto vandenyne. Šios žuvys retai migruoja ir nesimaišo su kitomis menkių populiacijomis, todėl genetiniai pokyčiai, kuriuos pastebi mokslininkai, greičiausiai atsirado dėl vietinės žvejybos įtakos. Tai reiškia, kad evoliucija čia vyksta ne dėl gamtinių priežasčių, o dėl žmogaus sukeltos selekcijos.
Jau 2021 metais Vokietijos mokslininkai teigė, kad vakarinės Baltijos jūros dalies menkių ištekliai nusmuko tiek, kad jų atsigavimas beveik neįmanomas. Panašūs procesai stebimi ir kitose jūrinėse rūšyse, pavyzdžiui, Atlanto lašišose ar silkuose. Visi šie duomenys rodo, kad žmonija daro tiesioginę įtaką žuvų evoliucijai.
Ekosistemos krizė ir kiti pavojai
Menkė, kadaise vadinta Baltijos karaliumi, šiandien priskiriama prie nykstančių rūšių. Jaunų menkių skaičius Baltijos jūroje yra mažiausias per visą stebėjimų istoriją. Be peržvejybos, problemą gilina ir ekologiniai veiksniai. Jūroje daugėja vadinamųjų „mirtinų zonų“ tai sritys be deguonies, kuriose neįmanomas joks gyvybės vystymasis.
Šios zonos formuojasi dėl pernelyg didelio maistinių medžiagų kiekio, patenkančio į jūrą iš žemyninės dalies. Intensyvus žemės ūkis ir nuotekų išleidimas į vandenį skatina fitoplanktono ir dumblių augimą, o šie savo ruožtu sukelia deguonies trūkumą. Šis procesas vadinamas eutrofikacija, ir jis yra viena pagrindinių Baltijos ekosistemos nykimo priežasčių.
Situacija reikalauja neatidėliotinų sprendimų
Nors Europos Sąjunga nustato žvejybos kvotas ar net laikinai draudžia tam tikrų rūšių žvejybą, to kol kas neužtenka, kad menkių populiacija atsistatytų. Šalia menkių Baltijos jūroje gyvena ir kitos rūšys, tokios kaip silkės, šprotai, plekšnės ar turbotos, tačiau menkė išlieka viena reikšmingiausių rūšių visai jūrinei maisto grandinei.
Norint išgelbėti šią žuvį nuo išnykimo, būtina ne tik griežčiau reguliuoti žvejybą, bet ir spręsti taršos bei klimato kaitos problemas. Baltijos menkių istorija yra akivaizdus pavyzdys, kaip žmogaus veikla gali per trumpą laiką iš esmės pakeisti natūralius gamtos procesus.
