Kartais gamta pasiūlo tokias akimirkas, kurios prilygsta ne tik stebuklui, bet ir stipriai sukrečiančiai patirčiai, ypač kai šalia mūsų pasirodo milžiniškas, jūrose retai matomas padaras.
Taip nutiko pastarosiomis dienomis Baltijos jūros pakrantėje, kur prie Vokietijos krantų pastebėtas neįprastas svečias – humbakas. Šie vandenynų klajūnai tik išimtiniais atvejais užklysta į seklius ir santykinai ramius Baltijos vandenis, todėl kiekvienas jų pasirodymas tampa mokslininkų, gamtininkų ir gyventojų dėmesio centru.
Jauno humbako apsilankymas prie Rügeno salos Vokietijoje patvirtintas vaizdo įrašu, kuriame matomas iš vandens kylantis ilgas uodegos pelekas, būtent iš šios detalės mokslininkai identifikavo rūšį.
Vokietijos jūrų tyrimų specialistai tvirtina, kad tai buvo jaunas patinas – itin smalsus ir kelionių ištroškęs padaras, kaip ir dauguma jo rūšies atstovų. Tokie trumpi „vizitai“ į Baltiją – reti, bet žinomi iš ankstesnių stebėjimų.
Humbakas – ilgų kelionių meistras
Humbakai (lot. Megaptera novaeangliae) – tai delfinų šeimos banginiai, garsėjantys ne tik milžinišku dydžiu, bet ir nuostabiu balsu. Jie dažnai plaukioja tūkstančius kilometrų tarp mitybos ir veisimosi vietų. Kai kurie jų keliauja net iki 13 000 kilometrų.
Dėl šios migracijos aistros jie kartais užklysta ir į jiems nebūdingas teritorijas, tokią kaip Baltijos jūra. Vaizdo įrašas iš Rügeno salos aiškiai parodė uodegos plaukmenį, o tai vienas iš pagrindinių rūšies atpažinimo požymių.
Vokietijos vandenų specialistai pažymėjo, kad šis konkretus individas greičiausiai ieškojo kitų savo rūšies atstovų. Uodegos rodymas, dažni nardymai – tai signalai, kuriais banginiai bendrauja. Tačiau humbakas tikriausiai net neįtarė, kad šioje jūroje kito jo „kolegos“ neras, Baltijos jūra humbakams nėra tinkama gyvenimo vieta.
Banginių viešnagės Baltijos jūroje
Humbakai Baltijos jūroje lankosi itin retai, bet kai tai nutinka – įvykiai kruopščiai dokumentuojami. 2006 metais vienas toks žinduolis buvo pastebėtas Gdansko įlankoje, 2008 metais dar vienas – netoli Darłowka ir Rowų.
O 1979 metais netoli Sobieszewo žvejų tinkluose įstrigo kitas šios rūšies atstovas. Beje, viena seniausių žinomų humbako stebėjimų datuojama dar 1578 metais, tuomet jis pastebėtas dabartinėje Latvijoje.
Toks epizodinis jų pasirodymas neturėtų stebinti, nors Baltijos sąlygos banginiams netinkamos, kartais jie čia atklysta vedami instinkto, smalsumo ar tiesiog ieškodami naujų migracijos maršrutų.
Kodėl Baltijos jūra humbakams netinka?
Baltijos jūra yra palyginti sekli. Giliausia jos vieta – netoli Gotlando, siekia apie 459 metrus. Tai labai mažai lyginant su, pavyzdžiui, Viduržemio jūra, kur Calypso įduba siekia 5267 metrus.
Be to, Baltijos jūros druskingumas gerokai mažesnis nei kitose jūrose – o tai dar viena kliūtis banginių rūšims, kurios evoliuciškai prisitaikiusios prie vandenyno sąlygų.
Dėl šių priežasčių humbakai čia negyvena nuolat. Vienintelė banginių šeimos atstovė, kuriai Baltija tapo nuolatine buveine, tai jūrų kiaulė (marsvinas). Tačiau net jei humbakas čia tik svečias, jo pasirodymas tampa įsimintinu įvykiu.
Kas laukia toliau?
Vokietijos jūrų tyrėjai stebi situaciją. Manoma, kad banginis galiausiai išplauks atgal į Šiaurės jūrą per Danijos sąsiaurius. Tačiau tai gali užtrukti, kartais humbakai užsibūna kelias dienas, kol randa tinkamą kryptį. Kol kas nerimo dėl gyvūno būklės nėra, jokių įsipainiojimų ar elgesio sutrikimų nepastebėta.
Visgi tai yra svarbus priminimas apie tai, kaip jautriai reaguojantys ir smalsūs yra šie gyvūnai. Jų kelionės, ne tik biologinė būtinybė, bet ir įrodymas, kad net tokiame uždarame regione kaip Baltijos jūra gamta dar gali mus nustebinti.
Jauno humbako apsilankymas – tarsi gyvas priminimas, kad mūsų jūros ir krantai – ne tik poilsio zona, bet ir gyvosios gamtos dalis. Tokie susitikimai kelia ne tik susižavėjimą, bet ir atsakomybės jausmą: stebėkime, bet nesikiškime, grožėkimės, bet netrukdykime.
Galbūt tokios akimirkos leis mums dar kartą susimąstyti, kaip svarbu saugoti gamtinę pusiausvyrą ir būti atidiems net tada, kai atrodo, kad Baltijos jūra – jau gerai pažįstama.
