Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad aplink Žemę gali periodiškai suktis mažyčiai palydovai, tai vadinamieji „minimėnuliai“. Šie nedideli kosminiai kūnai, dažniausiai mažesni nei dviejų metrų skersmens, atsiranda po objektų susidūrimų su Mėnuliu.
Nors jų buvimas trumpalaikis, mokslininkai mano, kad jie gali turėti didelę reikšmę tiek mokslui, tiek būsimoms kosmoso išteklių naudojimo galimybėms. Kai į Mėnulį atsitrenkia meteoritai ar kiti kosminiai kūnai, smūgio metu išsiskiria daug dalelių. Dalis jų išmetama į kosmosą.
Nors dauguma šių nuolaužų įsilieja į orbitą aplink Saulę, tam tikromis aplinkybėmis jos gali laikinai patekti į Žemės gravitacinį lauką ir pradėti suktis aplink mūsų planetą. Toks reiškinys nėra dažnas, bet pakankamai realus, kad įtrauktų mokslininkų dėmesį.
Tyrimai rodo, kad tokių objektų aplink Žemę gali būti kur kas daugiau, nei buvo manyta anksčiau. Remiantis kompiuterinėmis simuliacijomis, viena iš penkių nuolaužų, laikinai patekusių į Žemės traukos lauką, tampa minimėnuliais. Manoma, kad vienu metu aplink Žemę gali suktis vidutiniškai apie šešis tokius mažus palydovus.
Kas laikoma minimėnuliu?
Nors Tarptautinė astronomų sąjunga dar nėra pateikusi oficialaus apibrėžimo, mokslininkai sutaria, kad minimėnuliu vadinamas bet koks objektas, kuris bent trumpam patenka į Žemės orbitą ir atlieka bent vieną pilną apsisukimą aplink planetą. Jis gali kilti iš įvairių Saulės sistemos vietų, tačiau naujausi duomenys leidžia daryti prielaidą, kad daugelis jų yra Mėnulio kilmės.
Vienas iš svarbiausių pastarojo meto atradimų, tai objektas pavadintas Kamo’oalewa, pastebėtas 2016 metais. Nors jis skrieja aplink Saulę, jo judėjimas beveik sinchroniškas su Žemės orbita. Paaiškėjo, kad tai galėjo būti Mėnulio fragmentas. Kitas objektas, pavadintas 2024 PT5, pastebėtas šių metų pradžioje, taip pat rodo Mėnulio savybes, o ne asteroido struktūrą.
Nedidelis šių objektų dydis ir greitas judėjimas danguje apsunkina jų pastebėjimą. Net moderniausi teleskopai turi sunkumų aptikti tokius kūnus, jei jie nėra labai arti. Pasak tyrimo autoriaus Roberto Jedicke’o, siekiant juos pamatyti, objektai turi būti arti Žemės ir pakankamai ryškūs, bet tuo pačiu dėl savo artumo juda labai greitai. Vis dėlto šiuolaikinės technologijos leidžia aptikti net tokio dydžio kūnus, esančius už milijonų kilometrų nuo mūsų.
Praktinis minimėnulių pritaikymas
Be mokslinio smalsumo, minimėnuliai kelia susidomėjimą ir dėl galimos praktinės naudos. Komercinės kompanijos, kurios ieško būdų išgauti mineralus iš asteroidų, galėtų pasinaudoti laikinai Žemės orbitoje esančiais mažais kūnais. Juos būtų daug lengviau pasiekti nei asteroidų žiedus tarp Marso ir Jupiterio. Tai galėtų atverti naujas galimybes išteklių gavybai kosmose.
Be to, šie maži objektai padeda mokslininkams geriau suprasti Saulės sistemos kilmę ir raidą. Juose saugomi duomenys apie ankstyvąją Visatos istoriją, todėl jų tyrimas gali atskleisti svarbių atsakymų apie tai, kaip formavosi planetos ir jų palydovai.
Nors šiuo metu minimėnuliai išlieka mažai tyrinėjama tema, jų potencialas tiek moksle, tiek technologijoje sparčiai auga. Tai viena iš tų sričių, kur mažos detalės gali atskleisti labai didelius atradimus.
