Miegas yra nepakeičiama mūsų kasdienybės dalis, jis tiesiogiai susijęs su fizine sveikata, emocine pusiausvyra ir net atminties funkcijomis.
Bėgant metams, mūsų poreikiai keičiasi, tačiau tai nereiškia, kad galime ignoruoti kokybišką poilsį. Priešingai, po penkiasdešimties metų miegas tampa dar reikšmingesnis nei anksčiau.
Nepaisant to, kad daugelis žmonių sako, jog senstant jiems pakanka mažiau valandų miego, mokslininkai vis dar tvirtina kitaip.
Miego trukmė turi didelę reikšmę savijautai ir ilgalaikei sveikatai, o ypač svarbu atsižvelgti ne tik į valandas, bet ir į tai, kaip lengvai užmiegama, kaip dažnai žmogus prabunda naktį ir kaip giliai miega.
Kiek valandų reikia miegoti po penkiasdešimties?
Žmonėms, sulaukusiems 50–64 metų, gydytojai rekomenduoja per naktį miegoti nuo 7 iki 9 valandų. Vyresniems nei 65 metų – pakanka 7–8 valandų. Tačiau šios valandos turi būti kokybiškos, nes senstant miegas tampa fragmentiškesnis, žmogus gali dažniau prabusti, o rytais pabunda anksčiau nei įprastai.
Didelę įtaką tam daro sumažėjęs melatonino kiekis. Šis hormonas padeda reguliuoti paros ritmą, kūno temperatūrą ir užtikrina, kad organizmas žinotų, kada metas ilsėtis.
Mažėjantis melatoninas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl miegas tampa lengvesnis ir trumpesnis.
Kokia miego poza tinkamiausia vyresniame amžiuje?
Gera miego poza gali ženkliai pagerinti savijautą. Po 50 metų ypač svarbu, kad miegas ne tik atstatytų jėgas, bet ir apsaugotų nuo galimų sveikatos sutrikimų, tokių kaip depresija, silpstančios kognityvinės funkcijos ar net demencijos simptomai.
Nors nėra vieno atsakymo, kokia poza tinkamiausia visiems, daugelis specialistų sutinka, kad gulėjimas ant kairio šono gali turėti daug privalumų.
Ši padėtis palankesnė virškinimui ir širdies darbui, be to, padeda sumažinti knarkimą ir palengvina kvėpavimą nakties metu.
Ko geriau vengti?
Miegas ant pilvo dažniausiai laikomas blogiausiu pasirinkimu, šioje pozoje stipriai apkraunamas kaklas ir juosmuo, kvėpuoti tampa sudėtingiau, o vyresniems žmonėms tai gali dar labiau apsunkinti naktinį poilsį. Ypač kenčia stuburas ir raumenys.
Tuo tarpu gulėjimas tiesiai ant nugaros – dviprasmiškas sprendimas. Nors tai gali būti naudinga laikysenai ir sąnariams, ši poza dažnai pablogina knarkimą bei sukelia apnėjos simptomus.
Taip pat gali skatinti rūgšties kilimą į stemplę. Tokiu atveju rekomenduojama šiek tiek pakelti viršutinę kūno dalį, kad krūtinės ląsta būtų iškilusi.
Spėjimas, kad miegoti ant šono visada geriausia, irgi turi savo niuansų. Ypač jei žmogus miega labai susirietęs, vadinamoje embriono pozoje, o tai gali sumažinti krūtinės ląstos judrumą ir apsunkinti gilų kvėpavimą.
Be to, gulėjimas ant dešinio šono dažnai pasunkina virškinimo sutrikimus, ypač tiems, kurie turi refliukso problemų.
Svarbiausia yra išmokti klausytis savo kūno ir suprasti, kaip jis miega geriausiai. Kartais tenka keisti įpročius, kartais ir koreguoti pagalvės aukštį ar net miegamojo aplinką.
Tačiau vienas dalykas tikrai aiškus: po 50-ies metų miegas nėra mažiau svarbus, jis tampa netgi būtinas norint išlikti energingam, aiškiai mąstančiam ir emociškai stabiliam. Gera naktis – tai daugiau nei poilsis, tai investicija į rytojų.
