Yra įpročių, kurie atrodo kaip brandos ženklas. Kažkas pasako: „Aš tiesiog viską išsakau tiesiai“, kitas džiaugiasi, kad „visada iškovoja savo ribas“, trečias neabejoja – „jei kažkas nepatinka, nieko netoleruoju“. Visa tai skamba labai sveikai. Taip, lyg žmonės mokėtų gintis, save gerbtų ir santykiuose būtų aiškumas. Bet kartais po tuo slepiasi visai kas kita.
Ne viskas, kas atrodo sąmoninga, iš tiesų yra naudinga santykiams. Vienas iš dažniausių šiuolaikinių įpročių, kurį žmonės vadina atvirumu ar emociniu sąmoningumu, ilgainiui tampa santykių nuodais. Tai yra nuolatinis analizavimas ir, kas svarbiausia, ne savęs, o kito.
Porose tai dažnai atrodo kaip gera intencija: pasikalbam apie jausmus, įvardinam, kas neveikia, pabandom suprasti, kas slepiasi po emocija. Bet jei tai tampa nuolatiniu režimu, kuriame vienas žmogus vis kalba apie tai, kaip jaučiasi, o kitas tiesiog nuolat yra kažkaip neteisingas, kaltas ar nesuvokiantis savo traumų, santykiai pradeda trūkinėti. Net jei viskas daroma iš geros valios.
Atvirumas ar kontrolė?
Pora, kuri bendrauja daug, atrodo kaip sveika. Taip, bendravimas yra viena iš pagrindinių sveikų santykių ašių. Bet kai atvirumas tampa nuolatiniu taisymo režimu, viskas pradeda slysti. Sakoma, kad reikia kalbėti apie viską, bet kai kiekviena smulkmena tampa analizės objektu, kai žmogus pradeda matyti save kaip projektą, kuris turi būti ištaisytas, išvalytas, išgydytas – tai jau ne meilė, o terapinis spaudimas.
Toks įprotis ypač išryškėja tada, kai vienas žmogus pradeda sakyti frazes, tokias kaip: „Tu nepriimi kritikos“, „Tu užsidarai“, „Tu bijai artumo“, „Čia tavo ankstyvosios vaikystės traumos pasireiškia“. Lyg tai būtų pagalba. Iš tiesų, juk tai kuo natūraliausias spaudimas. Ir tai ne tik vargina, tai pradeda lėtai naikinti pasitikėjimą.
Kai santykiai tampa pastovia emocinių reakcijų autopsija, kai nebegalima tiesiog pabūti, pasijuokti ar tylėti be analizės – abu žmonės pradeda jaustis stebimi. Ir net jei iš pradžių tai atrodo kaip emociškai brandu, vėliau pavirsta tylia kova dėl to, kas bus teisesnis jausmuose.
Kur sveikumo riba?
Sveiki santykiai neapsieina be ribų, bet svarbu suprasti, kad sveikos ribos, tai nėra sienos. Kartais žmonės sako „Aš taip jaučiuosi, todėl tu turi tai gerbti“, bet tai tampa paslėptu būdu reikalauti kito elgesio. Pavyzdžiui: „Man kelia nerimą, kai tu išeini su draugais, prašau, neik“. Skamba jautriai, bet esmė ta pati – kontrolė, per emociją.
Arba situacijos, kai žmogus sako: „Aš kalbu apie tai, nes noriu artumo“. Bet jei kiekvienas vakaras virsta diskusija, analizavimu, klausimu „ką tu jauti šiuo momentu?“, santykiai ima dusinti. Artumas nėra nuolatinis gilinimasis. Kartais jis tiesiog tylus buvimas kartu, net ir be žodžių.
Perteklinis atvirumas, ypač kai jis naudojamas ne tam, kad parodytum save, o kad padėtum kitam, tampa psichologiniu spaudimu. Ir tas, kuris yra gydomas, ima jaustis nepakankamas. Tai tyliai kuria nelygybę, kur vienas yra tas, kuris žino geriau, o kitas, paprasčiausiai tas, kurį reikia taisyti.
Ką daryti kitaip?
Vietoje nuolatinio analizavimo – palikimo vietos kvėpuoti. Leisti vienas kitam būti ne tobulam, net jei kartais reaguoji keistai, neadekvačiai, pavargęs. Išmokti nutylėti ne todėl, kad nenori kalbėti, o todėl, kad nori saugoti santykio paprastumą.
Santykiams reikia oro, o ne tik gilumo. Reikia juoko, o ne vien emocinio korektiškumo. Reikia palaikymo, bet ne korekcijos. Ir svarbiausia – nereikia painioti emocinio sąmoningumo su bandymu kitą perauklėti. Nes net pati švelniausia kritika, kartojama per dažnai, virsta santykių graužikais.
