Vištienos krūtinėlė seniai tapo simboliu to, kas laikoma sveiku maistu. Ji švari, balta, liesa, be odos, tai lyg sukurta būti pavyzdine sportininko, dietos besilaikančio ar tiesiog sveikatai neabejingo žmogaus lėkštėje. Perkame ją tarsi savaime, nebekvestionuodami, ar tai išties geriausias pasirinkimas. Bet šiandien vis daugiau žmonių klausia: ar tikrai vištiena tebėra tokia neutrali, kaip įpratome galvoti?
Kūno kultūros mokytojai, sporto treneriai ir mitybos specialistai ilgus metus kartojo, kad liesa mėsa, tai baltymai be nereikalingų riebalų. O jei dar be odelės ir be kepimo aliejuje, vadinasi, beveik sveikatos garantija. Tačiau pastaruoju metu pasirodo vis daugiau informacijos apie tai, kokia iš tikrųjų yra ši mėsa: kaip auginama, kuo šeriamos vištos, ką reiškia antibakteriniai preparatai ir kokį realų maistinių medžiagų profilį gauna vartotojas.
Vištiena vis dar gali būti sveikas pasirinkimas, bet tai nebėra taip vienareikšmiška kaip prieš dvidešimt metų. Skirtumas tarp vištienos iš prekybos centro ir, pavyzdžiui, lėtai užaugusios naminės vištos šiandien tapo milžiniškas: tiek skoniu, tiek poveikiu organizmui, tiek tuo, ką galiausiai dedame į savo lėkštę.
Baltymai be riebalų – ar tikrai tai viskas, ko reikia?
Liesa mėsa ilgą laiką buvo pristatoma kaip mitybos idealas. Ji lengvai virškinama, neturi daug riebalų, o baltymų kiekis krūtinėlėje itin aukštas. Tai skamba tobulai, ypač tiems, kas skaičiuoja kalorijas ar siekia švarios mitybos.
Bet čia slypi viena problema – žmogui reikia ne tik baltymų. Riebalai, ypač sveikieji, taip pat yra būtini. Jie padeda įsisavinti vitaminus, palaiko hormonų pusiausvyrą ir suteikia sotumo jausmą. Vištiena, ypač jei valgoma vien krūtinėlės pavidalu, gali tapti labai vienpusišku maistu. Ir jei ją valgai nuolat, bet negauni pakankamai kitų riebalų – organizmas ilgainiui tai pajunta.
Be to, liesa mėsa nebūtinai yra automatiškai geriau nei riebi. Pavyzdžiui, tamsesnė vištienos mėsa, šlaunelės ar blauzdelės, turi daugiau geležies ir cinko. Taip pat, jei mėsa ruošiama su šiek tiek odelės ar riebalo, sotumo jausmas išlieka ilgiau, o potraukis užkandžiauti sumažėja.
Kaip vištiena pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius
Šiandien retas susimąsto, kaip atrodo vištų auginimo procesas. Nors etiketė žada šviežią ir natūralų produktą, dažnai tai reiškia paukštį, kuris užaugintas per kelias savaites intensyviu šėrimu, šviesa ir kontroliuojama aplinka. Tokios sąlygos leidžia užauginti vištą greitai, pigiai, bet ne visada natūraliai.
Be to, kai kurios vištos šeriamos pašarais su priedais, kurie spartina augimą. Nors antibiotikų naudojimas Europoje yra griežtai reguliuojamas, vis dar pasitaiko atvejų, kai jų pėdsakai randami mėsoje. Net jei ir neviršija normų, tai kelia klausimą: ar tikrai tai tas pats produktas, kurį valgydavo mūsų močiutės?
Dar viena detalė – vandens kiekis. Daugelis žmonių pastebi, kad kepta vištiena išskiria daug skysčio, kartais tampa pilka, net jei buvo šviežia. Tai gali būti ženklas, kad mėsa buvo apdorota taip, kad sulaikytų daugiau drėgmės, o tai ne visada reiškia kokybę.
Vištiena kaip saugus pasirinkimas – ar tai dar galioja?
Vištiena vis dar gali būti geras baltymų šaltinis, bet tik tada, kai žinai, iš kur ji atkeliauja ir kaip paruošta. Jei renkiesi šviežią, ekologiškai augintą, neperdirbtą mėsą, tuomet tai gali būti puikus pasirinkimas. Bet jei tai yra fasuotas pusfabrikatis, keptas aliejuje, su krūva druskos ir skonių stipriklių – sveiku pasirinkimu to jau nepavadinsi!
Svarbu ir tai, kaip dažnai valgoma vištiena. Jei ji tavo lėkštėje atsiranda kasdien, o kiti baltymų šaltiniai lieka nuošalyje – gal verta paįvairinti mitybą? Pupelės, lęšiai, žuvis, kiaušiniai, net liesa jautiena ar augaliniai baltymai gali pasiūlyti kitokį ir kartais net pilnesnį maistinių medžiagų derinį.
