Ta pati prekių lentyna, kuri pažįstama iki paskutinio posūkio. Tą pačią vietą, visada tiesiai prieš akis. Tą pačią pakuotę, be ypatingų spalvų, be ryškių etikečių. Bet kaina? Visiškai kita. Ji dabar kelia klausimų, nebeatrodo savaime suprantama.
Dar visai neseniai šią prekę galėjai įmesti į krepšelį be dvejonių, tiesiog kaip kasdienę būtinybę. Ji nepasižymėjo nei išskirtinumu, nei prabanga. Niekas jos nereklamavo kaip ypatingos ar riboto leidimo. Ji buvo visada. Ir netrukdė.
Tačiau kažkas pasikeitė. Ne per dieną, ne staigiai. Lėtai, tyliai, kone nepastebimai, iki tol, kol vieną dieną sustojai prie lentynos ir akys paslydo per kainos etiketę. Dvigubai brangiau. Ir niekas net neįspėjo.
Brango po truputį – bet efektyviai
Pirmaisiais kartais pokytis atrodo nedidelis. Kainos pakilimas vos keliais centais, juk nieko baisaus. Bet tie keli centai kaupėsi. Kas mėnesį, gal kas kelias savaites – tiek nedaug, kad nepastebėtum, jei nežiūri sąskaitų ar neseki kvitų.
Didžioji dalis pirkėjų tiesiog priima tai kaip natūralų procesą. Juk viskas brangsta, taip ir turi būti? Galbūt. Tačiau kai prekė, kuri anksčiau kainavo du eurus, dabar siekia beveik keturis – nebegalima tai vadinti smulkiu pokyčiu. Tai jau dvigubas padidėjimas. Ir tai jau nebe smulkmena.
Vienas iš pavyzdžių – aliejus
Vienas aiškiausių pavyzdžių Lietuvoje – saulėgrąžų aliejus. Dar ne taip seniai vienas litras kainavo apie 1,80 euro. Dabar, kai kuriuose prekybos tinkluose, jau arti keturių. Ta pati pakuotė, ta pati talpa, tas pats gamintojas.
Kodėl tai reikšminga? Nes tai ne prabangos prekė. Tai – bazinis maisto produktas, naudojamas beveik kasdien. Aliejus nėra daiktas, kurį perkame dėl malonumo. Jis tiesiog būtinas daugelyje namų ūkių.
Ir kai jis brangsta dvigubai – tai jau ne tik skaičius etiketėje. Tai tiesioginis poveikis šeimos biudžetui. Be to, pigesnių alternatyvų beveik nelieka. Rapsų ar kukurūzų aliejai taip pat sekė tuo pačiu keliu. Todėl net ir ieškodamas pakaitalo dažnai randi tą patį rezultatą – brangiau.
Tyli strategija, kuri veikia
Kuo tyliau – tuo efektyviau. Prekės, kurios brangsta lėtai, dažnai nesusilaukia didelio visuomenės dėmesio. Niekas apie jas nerašo socialiniuose tinkluose. Nėra protestų, nėra boikotų. Jokio triukšmo. Jos tiesiog kas savaitę kainuoja šiek tiek daugiau, kol naujoji kaina tampa kasdienybe.
Prekybininkai ir gamintojai puikiai žino: jei kaina šoktels iškart – žmonės supyks. Jei keliamas lėtai – niekas nesureaguos. Tai kaip virti varlę šaltame vandenyje: jei kaitini po truputį, ji nesupranta, kad virsta. Ir štai, jau keturi eurai už tai, kas kadaise kainavo du.
Ar tikrai viską pastebim?
Didžiausia problema yra ta, kad mes dažnai net nesusivokiam, kada išleidžiam daugiau. Kai įpročiai stipresni nei atidumas, kai pirkimas tapo automatiniu veiksmu – kainų pokyčiai pasislepia. Juk retai lygini kvitus, retai galvoji, kiek mokėjai lygiai prieš metus.
Be to, kartais keičiasi ne tik kaina, bet ir pats produktas. Mažesnis kiekis, plonesnis sluoksnis, naujas dizainas. Tai triukai, kurie leidžia ne tik padidinti kainą, bet ir sumažinti gamybos sąnaudas. O vartotojas, įpratęs prie prekės, net nesusimąsto, kad moka daugiau už mažiau.
Vienos prekės istorija – tik pradžia. Jeigu viena kasdienė prekė pabrango dvigubai, verta suabejoti – ar tai vienintelis atvejis? Ar nėra ir kitų, kurie lygiai taip pat tyliai kėlė kainą, pasinaudoję mūsų dėmesio stoka?
Infliacija dažniausiai atsispindi statistikose, bet realybėje tai dažnai pasireiškia būtent tokiais pavyzdžiais. Ne grandioziniais šuoliais, ne skambiais pareiškimais, bet tyliais pasistūmėjimais, kurie kartu kuria labai realų pokytį mūsų piniginėse.
Reikia iš naujo permąstyti įpročius
Gal metas atidžiau pasižiūrėti į kvitus. Gal verta prisiminti, kiek kas kainavo anksčiau ir suskaičiuoti, kiek daugiau šiemet išleidžiame tam pačiam pirkinių krepšeliui.
Niekas nesako, kad reikėtų visko atsisakyti. Bet sąmoningumas visada buvo naudinga savybė, tiek perkant, tiek sprendžiant, kiek verta daiktas, kiek verta paslauga, ir kiek verta mūsų pinigai.
Tylus brangimas yra pavojingas tuo, kad niekas jo nekomentuoja. Apie jį nekalbama. Bet jo pasekmės – labai garsios. Ir galbūt atėjo laikas apie tai pasikalbėti.
