Pavargai laukti? Gal net skauda stebėti, kaip kažkas kitas vis dar vadinamas „oficialiu“ partneriu, kol tu esi tas, kuriam rašomi slaptos žinutės vidurnaktį? Būti meilužiu ar meiluže nėra lengvas vaidmuo. Tai dažnai reiškia laukti, slėptis ir kęsti neaiškumą.
Tačiau vienas klausimas lyg laikrodis vis sugrįžta: ar jie kada nors paliks savo sutuoktinį dėl tavęs? Nėra paprasto atsakymo. Meilė gali būti chaotiška, viliojanti, o kartais – labai žiauri. Net jei atrodo, kad jūsų ryšys tikras ir gilus, vis tiek lieka milijonai mažų kliūčių.
Šeima, vaikai, pinigai, reputacija, kaltės jausmas – visa tai gali sverti daugiau nei aistra. Bet tai nereiškia, kad vilčių nėra. Tiesiog reikia žinoti, kur stovite. Ir štai, kur viskas pasidaro įdomu. Statistika ir psichologija piešia paveikslą, kuris ne visada džiugina, bet leidžia susivokti.
Kokia tikimybė, kad paliks dėl tavęs?
Tyrimai rodo, kad maždaug 10–15 proc. žmonių, turinčių ilgalaikius romanus, galiausiai išsiskiria su sutuoktiniu ir pradeda santykius su meilužiu ar meiluže. Kitaip tariant, tikimybė yra gana maža. Ir net jei tai įvyksta, tik nedidelė dalis tokių naujų santykių trunka ilgai. Dažnai tai yra išsekę žmonės, kurie palieka santuoką ne dėl didžiulės meilės meilužiui, o iš nuovargio ar kaltės.
Dauguma ištekėjusių arba vedusių asmenų ieško romanų ne tam, kad išardytų savo gyvenimą, o kad kompensuotų tai, ko trūksta. Intymumas, dėmesys, geismas – viskas, kas santuokoje kažkur prapuolė. Jie nenori išsiskyrimo, jie nori dvigubo gyvenimo. Tiesa, yra ir išimčių. Bet jos retos.
Ar tokie santykiai turi ateitį?
Net jei tavo romanas taps „oficialiu“, kyla klausimas: ar galima pasitikėti žmogumi, kuris jau kartą išdavė? Tai gali būti nuolatinis šešėlis, lydintis jūsų santykius. Psichologai sako, kad santykiai, prasidėję kaip neištikimybė, dažnai turi mažesnį stabilumo lygį. Ne dėl to, kad jausmai netikri, bet todėl, kad pradžia jau paženklinta melu.
Be to, yra socialinis spaudimas. Artimieji, draugai, vaikai – daugeliui jų sunku priimti naują porą, kuri atsirado per išdavystę. Toks emocinis fonas gali ilgainiui išvarginti ir sugriauti net nuoširdžiausius jausmus. Vis dėlto, jei abu žmonės nuoširdžiai nori būti kartu, pradeda atvirai bendrauti ir kuria savo taisykles – tuomet viskas įmanoma. Bet tai reikalauja labai daug brandos, kantrybės ir, svarbiausia, noro pasikeisti.
Kodėl žmonės lieka meilužiais metų metus?
Kartais meilė būna tokia stipri, kad žmogus sutinka gyventi pusiau šešėlyje. Kiti tiki pažadais: „Dar truputį palauk, kai vaikai baigs mokyklą“, „Kai tik atsikratysiu skolų“, „Kai reikalai bus ramiau“. Tačiau metų metus pažadai netampa veiksmais. Kai kurie taip prisiriša prie emocinės traukos, kad tampa priklausomi. Tai lyg žaidimas su ugnimi – kiekvienas susitikimas sukelia euforiją, bet po jos seka liūdesys ir vienatvė. Ir taip vėl ir vėl.
Ar verta tikėti?
Jei tavo santykiai atrodo tikri, jei esi tikras, kad tai ne tik geismas – gal verta pakovoti. Tačiau svarbu būti atviram sau. Ar tu laimingas? Ar gauni tai, ko tau reikia? Ar gyveni laukime, ar gyveni iš tiesų? Galų gale, tu nusipelnei meilės, kuri nereikalauja slėptis. Jei partneris tik žada, bet nesikeičia – galbūt metas paklausti savęs, ar tu nori likti planu B visą gyvenimą.
Yra akimirkų, kai užtenka vos vieno žvilgsnio, kad viduje viskas suvirpėtų. Meilužio ar meilužės glėbyje žmogus neretai jaučiasi matomas, geidžiamas, gyvas. Tie susitikimai tampa uosto jausmu – vieta, kur išnyksta rutina, nuovargis, buitinės smulkmenos. Tačiau kai tas glėbys vėl pavirsta tuštuma, o savaitgaliai praeina vienatvėje, kyla klausimas: ar verta gyventi tik dėl akimirkų, kai širdis plaka greičiau?
Tuo tarpu sociologiniai tyrimai rodo, kad tik apie 10–15 proc. asmenų, turinčių ilgalaikius romanus, palieka sutuoktinį ir įkuria santykius su meilužiu. Iš šių porų net 60 proc. išsiskiria per pirmus dvejus metus. Pasitikėjimo trūkumas, šeimos spaudimas, finansiniai sunkumai ar emocinis perdegimas dažnai suardo tai, kas iš pradžių atrodė kaip išsilaisvinimas. Taip pat tyrimai atskleidžia, kad santuokos, prasidėjusios nuo neištikimybės, turi mažesnę pasitenkinimo tikimybę nei tradiciškai prasidėję santykiai.
