Nusprendę apsilankyti saulėtojoje Ipanijoje, savo marštrutą daugelis pradeda nuo Barselonos. O joje – nuo įspūdingų Antoni Gaudi statinių. Neretai pamiršdamas valgį ir miegą, katalonietis architektūros magas visa savo esybe buvo pasišventęs darbui ir keisčiausias vizijas įkūnijantiems sumanymams.
1882 m. pradėta statyti ir vis dar tebestatoma Šv. Šeimynos bažnyčia (isp. La Sagrada Familia), stebinanti savo keistumu, grakštumu ir didybe, jau seniai vadinama ne tik reikšmingiausiu A. Gaudi darbu, bet ir visos Barselonos simboliu. Kiekvienais metais aplankoma galybės turistų, ji vis dar „puošiasi“ pastoliais. Šventovę ketinama baigti iki 2026 m. – jais bus minimos šimtosios architekto mirties metinės.
Gamtos mokinys
A. Gaudi gimė 1852 m. autonominiame Ispanijos regione Katalonijoje. Studijuodamas architektūrą, jis nepasižymėjo kaip geras mokinys, tačiau valandų valandas praleisdavo apžiūrinėdamas Rytų šalių pastatų nuotraukas, su malonumu lankė filosofijos, estetikos ir istorijos paskaitas, o po jų – koncertus, spektaklius, literatūrinius vakarus, intelektualų susibūrimus ir Katalonijos gamtos paminklus. 1878 m. įteikdamas jam diplomą, architektūros mokyklos direktorius pasakė: „Šiandien mes suteikiame mokslinį laipsnį arba bepročiui, arba genijui“.
Savo genialumą A. Gaudi suvokė jau ankstyvoje jaunystėje. Jam buvo nepriimtina tiesiog sekti ankstesnių architektų pėdomis ar netgi kartoti jų braižą. Vienintelis mokytojas, kurį pripažino jaunasis kūrėjas, buvo gamta. Jis nuodugniai gilinosi į jos sukurtas formas ir visą savo gyvenimą teigė: „Originalumui būtinas grįžimas į organiškumą“. Su gamta ir gimtąja katalonų žeme A. Gaudi siejo ir magiškos vaizduotės dovaną. „Viskas ateina iš didžiosios gamtos knygos“, sakydavo jis.
Tobulybės paieškos
Pirmuoju stambiu A. Gaudi užsakymu Barselonoje tapo 1883 – 1888 m. statyti Casa Vicens. Gotikos ir maurų architektūros sintezę primenančiame pastate užkoduoti pratiškai visi architekto braižo ypatumai. Jame gausu ryškių spalvų, plytelių mozaikų, įmantrių puošybos elementų ir… meilės gamtai. Augalus, trukdžiusius Casa Vicens statybai, A. Gaudi tiesiog įkomponavo į pastatą!
1883 m. architektas gavo valdžios leidimą tęsti Šv. Šeimos bažnyčios statybą. Kylančios šventovės sienos ir bokštai tapo antraisiais – jei ne pirmaisiais – A. Gaudi namais. Keturiasdešimt trejus metus, iki pat savo mirties, jis praleido tobulindamas milžiniškos bažnyčios projektą, gludindamas gaivališkas, gamtos padiktuotas formas ir puošybą.
Kalbėdami apie A. Gaudi darbus, meno teoretikai vardija tokius terminus, kaip gotika, art nouveau, siurrealizmas, rytų menas. Visų šių stilių samplaika iš tiesų pastebima daugelyje architekto pastatų. Vis dėlto teisingiau būtų sakyti, kad jų užuominos yra ne tam tikro laikmečio citatos, o interpretacijos. Savaime suprantama, visada įsiliejančios į ritmingai banguojančias natūralioje aplinkoje aptinkamas formas.
Apie gotiką, kurios bruožų apstu Šv. Šeimos bažnyčioje, pats A. Gaudi yra sakęs: „Gotika nėra tobula. Tai pramonės padiktuotos formos, rymančios ant nepajudinamų pamatų. Didžiausią emocinį krūvį gotikos darbai turės tada, kai jų sienos bus deformuotos, apželdintos gebenėmis ir nušviestos mėnesienos“.
Vėlyvas pripažinimas
Pripažinimo A. Gaudi sulaukė tik po kurio laiko. Našiausiais kūrybinio darbo metais jį rėmė tik ypatingą skonį turintis pramoninkas Eusebis Güellis, pagal kurio užsakymus architektas suprojektavo ne vieną žymų pastatą. Tuo tarpu miestelėnai garsiuosius Casa Milà vadino „karjeru“, o George’as Orwellas, gyvenęs Barselonoje pilietinio karo metais, atvirai šlykštėjosi A. Gaudi darbais.
Visą savo gyvenimą praleidęs ir kūręs Barselonoje, aktyviai pasisakęs už kataloniečių teises ir pasižymėjęs ypatingu religingumu, sulaukęs 73 metų, A. Gaudi pakliuvo po tramvajumi. Vertindamas asketišką gyvenimo būdą, jis paprastai vaikščiodavo apskurusiais drabužiais ir tuščiomis kišenėmis. Pasidavę klaidingam įspūdžiui, praeiviai nugabeno žinomą menininką į vargšų ligoninę. Tik kitą dieną A. Gaudi surado būrys jo draugų. Architektas atsisakė keliauti į geresnę ligoninę, teigdamas, kad jo vieta – tarp Barselonos vargingiausiųjų. Po kelių dienų jis mirė ir buvo palaidotas ten, kur tekėjo pagrindinis jo gyvenimas – Šv. Šeimos bažnyčioje.
A. Gaudi įsiamžino istorijoje kaip garsiausias visų laikų architektas. Ne visada suprastos, kai kurių amžininkų akyse ant beprotybės ribos svyruojančios vizijos ne tik praturtino architektūrinį Europos veidą, bet ir padėjo pamatus ne vieno XX a. kūrėjo formavimuisi ir estetinei pasaulėjautai.
