Daugiau kaip tūkstantį metų Delfų orakulė senovės graikams buvo svarbiausia dieviškojo balso iš žemės šventovė. Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad už mistinių pranašysčių galėjo slypėti ne antgamtinis įkvėpimas, o konkretūs geologiniai ir cheminiai procesai.
Nauji moksliniai duomenys leidžia teigti, kad legendinės Pitijos pranašystės Delfuose galėjo turėti geologinę kilmę. Tyrimai patvirtino, jog žynė į transo būseną patekdavo ne dėl mistinių jėgų, o įkvėpdama etileno – saldžiai kvepiančių dujų, kurios pro uolienų plyšius patekdavo į šventyklos vidų.
Tokios išvados padarytos remiantis ilgus metus trukusiais archeologo Džono Heilo ir geologo Jelės Zeilingos de Buro tyrimais. Juose buvo sujungtos archeologijos, geologijos ir toksikologijos žinios, siekiant paaiškinti Delfų fenomeną.
Geologinė „pneumos“ mįslė
Ilgą laiką mokslininkai manė, kad antikinių autorių, ypač Plutarcho, pasakojimai apie paslaptingą garą šventykloje tėra vaizdinga legenda. Ankstyvieji kasinėjimai po šventykla neatskleidė nei didelės prarajos, nei akivaizdaus dujų šaltinio.
Tačiau Heilo vadovaujama komanda nustatė, kad tiesiogiai po Delfais kertasi kelios tektoninių lūžių linijos. Plokščių trinties sukelta šiluma galėjo paversti uolienose esančius kietuosius angliavandenilius dujomis.
Kildamos per porėtą klintį ir smulkius plyšius, šios dujos galėjo patekti tiesiai į šventyklos vidų – tą pačią patalpą, kurioje sėdėdavo Pitija.
Pasak archeologo Džono Heilo, etilenas yra lengvesnis už orą, todėl kyla vertikaliai į viršų. Jei dujos skverbdavosi per plyšius po šventykla, jas galėjo įkvėpti visi, buvę virš jų, o tai galėjo sukelti pakitusios sąmonės būseną.
Anestezijos efektas: kaip dujos veikė žynę
Toksikologinė analizė parodė, kad etileno savybės gerai atitinka antikinį paslaptingosios „pneumos“ aprašymą. Nedidelės etileno dozės gali sukelti euforiją, jaudulį ir neįprastą elgesį, o didesnės – veikti kaip chirurginis anestetikas, sukeliantis sąmonės praradimą.
Remiantis tyrėjų išvadomis, žynės, įkvėpusios šių dujų, galėjo rėkti, krūpčioti, patirti isterijos priepuolius arba apalpti. Senovės graikai tokias būsenas suvokė kaip dievo Apolono balsą, prabylantį per Pitiją.
Etilenas pasižymi būdingu saldžiu kvapu – būtent tokį kvapą mini Plutarchas, aprašydamas šventyklos atmosferą. Manoma, kad ilgalaikis dujų poveikis sekindavo moterų organizmą ir galėjo trumpinti jų gyvenimą, todėl orakulės pareigos neretai būdavo dalijamos kelioms žynėms.
Kodėl orakulė nutilo?
Mokslininkai taip pat pasiūlė paaiškinimą, kodėl laikui bėgant Delfų pranašysčių ėmė mažėti, o vėliau jos visai išnyko. Manoma, kad geologinė veikla ir mineralų sankaupos šaltinių vandenyje palaipsniui užkimšo mikroskopinius kanalus porėtame klintyje.
Žemės drebėjimai galėjo pakeisti dujų judėjimo kryptis bei išėjimo kelius, todėl etileno koncentracija šventyklos patalpoje pamažu smuko iki nebeveiksmingo lygio.
Vis dėlto ir šiandien Delfų geologija išlieka aktyvi – angliavandeniliai vis dar aptinkami vietos gruntiniuose vandenyse. Tai patvirtina, kad senovės graikų pastebėjimai, siejant vietovę su ypatingomis gamtos ypatybėmis, nebuvo atsitiktiniai ir turi realų mokslinį pagrindą.
