Mokslininkai priartėjo dar vienu žingsniu prie ilgaamžiškumo paslapties. Naujas tyrimas atskleidė kelių dešimčių kraujo baltymų rinkinius, kurie šimtamečių organizme siejami su lėtesniu senėjimu.
Šveicarijos tyrėjai surinko ir palygino trijų grupių kraujo mėginius: sveikų 30–60 metų žmonių, ligoninėje gydomų 80–90 metų senjorų bei 100 metų ir vyresnių šimtamečių. Buvo analizuojama, kaip laikui bėgant kinta plazmos baltymų raiška ir kaip šie pokyčiai susiję su medžiagų apykaita, imuninės sistemos veikla bei bendra gyvenimo trukme.
Iš daugiau nei 700 ištirtų baltymų išsiskyrė 37 baltymų profilis, kuris, pasak tyrimo pirmojo autoriaus – Ženevos universiteto ląstelių fiziologo Flavieno Delhaeso – buvo artimesnis jauniausios, o ne aštuoniasdešimtmečių grupės profiliui.
Šie 37 baltymai sudaro maždaug 5 procentus visų tirtų baltymų. Tai leidžia daryti išvadą, kad šimtamečiai senėjimo visiškai neišvengia, tačiau kai kurie svarbiausi biologiniai mechanizmai jų organizme yra gerokai sulėtėję.
Daugelis šio profilio baltymų reguliuoja imunitetą ir medžiagų apykaitą. Kai kurie jų ypač reikšmingi perdirbant raudonuosius kraujo kūnelius ir šalinant disfunkcinius baltymus, įskaitant tuos, kurie siejami su neurodegeneracinėmis ligomis, pavyzdžiui, Alzheimerio liga.
Kita baltymų dalis inicijuoja apoptozę – užprogramuotą ląstelių žūtį, padedančią slopinti navikų formavimąsi. Dar kiti identifikuoti baltymai siejami su palankesne riebalų apykaita ir insulino išskyrimu, todėl gali mažinti medžiagų apykaitos sutrikimų riziką.
Baltymai atlieka ir „konstrukcinę“ funkciją – jie padeda palaikyti tarpląstelinę matricą. Tai želė primenanti mineralų, kolageno ir kitų medžiagų sistema, veikianti tarsi kūno „cementas“, kuriame įterptos ląstelės. Šimtamečių kraujyje šią struktūrą palaikantys baltymai, regis, yra ypač sustiprėję.
Viena ryškiausių tyrimo išvadų siejama su penkiais baltymais, susijusiais su oksidaciniu stresu. Jį dažnai sukelia pernelyg aktyvūs imuniniai procesai, o pats oksidacinis stresas laikomas vienu iš senėjimą spartinančių veiksnių.
Organizmo procesams būtina pusiausvyra – jie turi vykti optimaliai, nei per intensyviai, nei per silpnai. Pavyzdžiui, baltieji kraujo kūneliai gamina laisvuosius radikalus, kad sunaikintų patogenus ir apsaugotų nuo infekcijų. Tačiau per didelė laisvųjų radikalų gamyba skatina uždegimą ir audinių pažeidimus, siejamus su autoimuninėmis ligomis, vėžiu ir neurodegeneraciniais sutrikimais.
Panašiai ir mitochondrijos: jos gamina energiją, būtiną gyvybei palaikyti, tačiau tapusios disfunkcinėmis gali pradėti gaminti perteklinį laisvųjų radikalų kiekį – tarsi prastai prižiūrimi automobiliai, skleidžiantys tirštus išmetamųjų dujų debesis.
Jei šimtamečiai išties geriau apsaugoti nuo oksidacinio streso, būtų logiška tikėtis, kad jų organizme turėtų būti daugiau antioksidacinių baltymų. Vis dėlto rezultatai pateikė netikėtą atsakymą: šio tyrimo šimtamečiai gamino mažiau antioksidacinių baltymų nei įprasta vyresnio amžiaus populiacijoje.
Manoma, kad tai gali būti susiję su bendrai mažesniu oksidacinio streso lygiu jų organizme. Kitaip tariant, jiems paprasčiausiai nereikia tokio didelio antioksidantų kiekio – savotiška „vištos ir kiaušinio“ situacija, kai neaišku, kas yra priežastis, o kas – pasekmė.
Panašus paradoksas pastebėtas ir vertinant baltymą, atsakingą už GLP-1 hormono, skatinančio insulino išsiskyrimą, skaidymą. Būtent GLP-1 veikimu pagrįstos ir kai kurios šiuolaikinės vaistų nuo nutukimo bei diabeto grupės.
Pasak Delhaeso, iš pirmo žvilgsnio tai taip pat atrodo prieštaringa: duomenys rodo, kad šimtamečiai palaiko gerą gliukozės pusiausvyrą nereikalaudami iš organizmo didelio insulino kiekio.
Apibendrinant, tikėtina, kad šimtamečių organizmui būdinga optimizuota medžiagų apykaita, o ne padidėjusi baltymų veikla, kurios dažnai prireikia tuomet, kai medžiagų apykaita jau yra sutrikusi ir ją tenka „gesinti“ kompensaciniais mechanizmais.
Gauti rezultatai taip pat sustiprina vadinamąją „uždegiminio senėjimo“ teoriją. Pagal ją senstant imuninė sistema išsibalansuoja ir palaiko nuolatinę, lėtinę uždegiminę būseną, kuri ilgainiui kenkia audiniams ir organų veiklai.
Praktiniu lygmeniu tyrėjai pabrėžia, kad sveikas senėjimas didele dalimi priklauso nuo mūsų kasdienių pasirinkimų. Pasak autorių, genetinis ilgaamžiškumo komponentas sudaro tik apie 25 procentus, todėl gyvenimo būdas suaugus – mityba, fizinis aktyvumas ir socialiniai ryšiai – tampa itin reikšmingu veiksniu.
Dėl to verta rinktis mitybą, kurioje netrūksta vaisių ir kitų augalinių produktų, kad mažėtų laisvųjų radikalų kiekis kraujyje, reguliariai judėti stiprinant raumenis ir tarpląstelinę matricą, taip pat rūpintis smegenų sveikata palaikant aktyvų socialinį gyvenimą.
Nors genetiniai polinkiai ir individualūs skirtumai gali riboti bet kokias priešsenėjimo pastangas, didžiausia ir praktiškiausia ilgaamžiškumo „paslaptis“ vis dar išlieka nuosekli savipriežiūra.
