Užlietame urvų tinkle netoli Karibų jūros pakrantės, Kintana Roo valstijoje Jukatano pusiasalyje, archeologai aptiko išskirtinį radinį – maždaug 8000 metų senumo žmogaus palaikus. Manoma, kad kūnas į urvą buvo sąmoningai atneštas ir paliktas atliekant senovinį laidojimo ritualą.
Šis atradimas padeda mokslininkams geriau suprasti pirmųjų žmonių, po ledynmečio apsigyvenusių dabartinės Šiaurės Amerikos teritorijose, papročius ir migracijos kelius.
Skeletas, menantis 8000 metų, galėjo būti senovinio ritualo dalis
Skeletas aptiktas praėjusių metų pabaigoje maždaug 8 metrų gylyje po vandeniu. Norint jį pasiekti, teko įveikti sudėtingą povandeninių koridorių labirintą, nusitęsusį šimtus metrų nuo urvo angos. Archeologas Oktavijus del Rio, bendradarbiaujantis su Meksikos nacionaliniu antropologijos ir istorijos institutu, pažymi, kad kaulų padėtis ant smėlingos keteros siauresnėje urvo kameroje rodo tyčinį kūno paguldymą. Tikėtina, jog tai įvyko dar tais laikais, kai urvas nebuvo apsemtas – prieš daugiau kaip 8000 metų, kai jūros lygis buvo gerokai žemesnis nei šiandien.
Šis skeletas – jau vienuoliktas tokio pobūdžio radinys užlietose urvų sistemose tarp Tulumo ir Plaja del Karmeno. Mokslininkai šias vietas vadina cenotėmis – natūraliomis šachtomis ir urvų sistemomis, susiformavusiomis mezozojaus laikotarpiu Jukatano klintenyne. Kai kurie anksčiau aptikti palaikai yra dar senesni – jų amžius siekia daugiau kaip 13 000 metų.
Archeologai pabrėžia, kad radinio vieta ir gylis praktiškai neleidžia manyti, jog skeletas į šią urvo dalį pateko atsitiktinai, pavyzdžiui, veikiamas srovių. Net ir šiandien į tokias kameras gali patekti tik labai patyrę narai, naudodami pažangią, sudėtingą įrangą. Tai dar labiau stiprina prielaidą, kad palaikai čia buvo atnešti sąmoningai ir išdėstyti pagal tam tikrą ritualą.
Kaip senoviniai palaikai atsidūrė po vandeniu?
Radinys suteikia naujų žinių apie tai, kaip pirmieji žmonės galėjo naudoti urvus laidojimui ar ritualinėms apeigoms. Jukatano urvuose jau anksčiau aptikta itin svarbių duomenų apie priešistorines bendruomenes. Čia rastas, pavyzdžiui, garsusis maždaug 12 000–13 000 metų senumo paauglės skeletas, vadinamas Naia, taip pat kitų labai senų žmonių ir gyvūnų palaikų.
Mokslininkai ne kartą pabrėžė, kad kaulai šiose vietose turėjo būti padėti dar tuomet, kai natūralus vandens lygis buvo gerokai žemesnis. Vėliau, kylant jūros lygiui ir susiformavus dabartinėms hidrologinėms sąlygoms, šios kapavietės ir ritualinės erdvės atsidūrė po vandeniu.
Atradimas ypač svarbus tiriant pirmųjų Amerikos gyventojų migracijos kelius. Genetiniai ir archeologiniai tyrimai vis dažniau rodo, kad žmonės į žemyną pateko sausumos tiltu, jungusiu Aziją ir Šiaurės Ameriką dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje. Kartu daugėja užuominų, kad pleistoceno ir ankstyvojo holoceno laikotarpiu kai kurios žmonių grupės galėjo rinktis ir kitus migracijos maršrutus.
