Dulkėti Vakarų Australijos Kimberley regiono lygumų toliai šiandien atrodo labai nutolę nuo vandenyno. Vis dėlto prieš maždaug 250 milijonų metų šis svilinantis kraštovaizdis buvo sekli įlanka – klestinti povandeninė „kaimynystė“, kurioje gyveno vieni ankstyviausių pasaulio „jūros pabaisų“.
Stokholme įsikūrusio Švedijos gamtos istorijos muziejaus paleontologai aptiko įrodymų apie senovinius, po pasaulį plačiai paplitusius „jūros salamandrų“ tipo gyvūnus. Tyrimas atskleidė netikėtai įvairią jūrinių varliagyvių bendriją, palaikiusią stebėtinai glaudžius transokeaninius ryšius.
Vos per du milijonus metų po Didžiojo išmirimo šie gyvūnai jau buvo užėmę labai skirtingas buveines įvairiuose Žemės regionuose. Tai rodo, kaip greitai gyvybė atsigavo ir išplito po didžiausio masinio išnykimo mūsų planetos istorijoje.
Seni radiniai – naujai perskaityti
Dar aštuntajame dešimtmetyje tyrėjų komanda aptiko fosilijas Noonkanbah galvijų rančoje, į rytus nuo atokaus Derby miestelio Kimberley regione. Radiniai buvo iš uolienų darinio, kurį vėliau ėmė ardyti erozija.
Šie fragmentiški radiniai padėjo išspręsti beveik 60 metų senumo paleontologinę mįslę. Iš pradžių fosilijų dalys buvo neteisingai identifikuotos, o vėliau „pasimetė“ tarptautinių muziejų rinkiniuose.
1972 m., kai pirmą kartą buvo aprašyti maždaug 250 milijonų metų senumo radiniai, manyta, kad jie priklauso vienai jūrinio varliagyvio rūšiai – Erythrobatrachus noonkanbahensis. Tačiau 2024 m. atlikta išsami archyvų peržiūra ir pasitelktas aukštos raiškos 3D vaizdinimas atskleidė tikrąją situaciją.
Dulkėtose dėžėse slypėjo netikėta išvada: jose buvo ne viena, o mažiausiai dvi skirtingos rūšys. Pakartotinis tyrimas patvirtino, kad greta pirminio Erythrobatrachus – stambaus, plačiagalvio aukščiausio lygio plėšrūno – tarp radinių yra ir Aphaneramma fosilijų. Pastarasis buvo ilgasnukis „specialistas“, idealiai prisitaikęs gaudyti smulkias žuvis.
Šie senoviniai jūriniai padarai dalijosi tais pačiais pakrančių vandenimis, tačiau užėmė skirtingas ekologines nišas. Toks atradimas ypač svarbus siekiant geriau suprasti gyvybės atsparumą po didžiulių planetos sukrėtimų.
Po vadinamojo Didžiojo išmirimo – katastrofiško permo ir triaso ribos masinio išnykimo – gyvybei Žemėje teko skubiai prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Trematosauridai, krokodilą primenantys šiuolaikinių varlių ir salamandrų giminaičiai, buvo vieni pirmųjų, kuriems tai pavyko.
Nors Erythrobatrachus, panašu, buvo vietinė Australijos rūšis, jo giminaitis Aphaneramma buvo tikras „pasaulio pilietis“: šios genties fosilijų rasta Arktyje, Rusijoje, Pakistane ir Madagaskare.
Greitas atsigavimas po masinio išnykimo
Fosilijų peridentifikavimas rodo, kad net ir netrukus po globalios katastrofos šie gyvūnai nebuvo izoliuoti. Jie sparčiai plito senovinio pasaulio pakrančių „magistralėmis“, kolonizuodami naujas buveines tuo metu, kai maždaug prieš 252 milijonus metų prasidėjo dinozaurų amžius.
Tyrėjų teigimu, Australijoje rasti trematosauridų likučiai atskleidžia, kad ankstyvieji mezozojaus jūriniai tetrapodai ne tik greitai prisitaikė prie įvairių ekologinių nišų, bet ir sugebėjo išplisti visame pasaulyje.
Iki šiol dauguma tyrimų apie šias ankstyvojo mezozojaus „jūros pabaisas“ – pirmuosius tetrapodus, prisitaikiusius gyventi jūroje, – daugiausia buvo sutelkti į Šiaurės pusrutulį. Vis dėlto šis atradimas patvirtina, kad šie gyvūnai buvo paplitę visame pasaulyje ir užėmė aukščiausio lygio plėšrūnų vietą senovinių superkontinentų ekosistemose.
