Déjà vu, išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „jau matyta“ – kai įvykiai ar potyriai kartojasi. Praėjus kiek daugiau nei ketveriems metams po Rusijos invazijos Ukrainoje ir jos sukeltos energetikos krizės Europoje, situacija ir vėl stebėtinai panaši. Sparčiai kylantys skaičiai degalinių švieslentėse, nerimas dėl trūkstamų dujų saugyklose ir kito šildymo sezono, diskusijos dėl subsidijų bei baimė dėl laukiančios infliacijos – puikiai tiktų ir 2022 metų situacijai apibūdinti. Ar ir vėl susidursime su energetine krize ir kokių sprendimų turime imtis?
Priklausomybė niekur nedingo
Naftos kainoms pakilus daugiau nei trečdaliu, dujoms – 60 proc., poveikis pamažu persiduoda ir per tiekimo grandines į kitų prekių bei paslaugų kainas. Neabejojama, kad infliacija šiemet bus didesnė nei tikėtasi, net ir pačiu optimistiškiausiu scenarijumi – jei konfliktas baigtųsi dar šiandien. Tiesa, didelė tikimybė, kad žaliavų tiekimas Hormūzo sąsiauriu bus sutrikdytas dar bent kelias savaites, o gal net ir mėnesius. Iranui atakuojant naftos infrastruktūrą, net ir kariniams veiksmams pasibaigus, prireiks laiko, kol Persijos įlankos šalys galės visiškai atkurti buvusius energetinius pajėgumus.
Nors tiek Lietuva, tiek Europa priklausomybę nuo rusiškų gamtinių išteklių sumažino iki minimumo, struktūrinė priklausomybė nuo importo iš kitų šalių, kaip rodo dabartinė situacija, niekur nedingo. Ir tai nėra tik degalai ar dujos, bet ir trąšos, plastikai ar aliuminis. Taigi, dabartiniai žaliavų tiekimo sutrikimai netrukus atsispindės ir galutinių produktų bei paslaugų kainose. Iš vienos pusės, tai neigiamai paveiks gyventojų perkamąją galią, tačiau iš kitos pusės – gali turėti ir mažiau pastebimą poveikį. Brangstant žaliavoms, auga ir gamintojų sąnaudos, o kartu – ir galutinės produkcijos kainos, tad tai gali dar labiau silpninti šalies eksportuotojų konkurencingumą.
Valstybės parama – būtina?
Jau dabar girdime diskusijas, kad valstybė turės prisidėti švelnindama energijos kainų poveikį gyventojų piniginėms ar paveiktam verslui. Girdėjome siūlymų fiksuoti degalų kainas, mažinti akcizus ar PVM tarifus – nėra abejonės, kad pasiūlymų bus dar daugiau, o kai kurie jų išvys ir dienos šviesą. Vis dėlto, nors padėti atlaikyti dar vieną energetinį šoką yra svarbu, tokios priemonės dažniausiai būna trumpalaikės ir tėra bandymas užklijuoti pleistrą ant atsivėrusios žaizdos. Nors trumpuoju laikotarpiu ir gali sumažinti kainų spaudimą, tačiau neskatina mažinti priklausomybės nuo taršių automobilių bei iškastinio kuro.
Be to, tokia parama kainuoja brangiai, o žiemą valstybė gali turėti dar didesnį galvos skausmą – daug brangesnes dujas ir šildymo sąnaudas, kurias gali tekti amortizuoti, todėl reikia pasilikti fiskalinio rezervo. Kur kas svarbiau ieškoti sprendimų, kurie mažintų mūsų priklausomybę nuo išorinių energijos ir žaliavų kainų svyravimų, o ne tik reaguotų į jų pasekmes.
Ko išmokome po 2022 metų?
Per pastaruosius kelerius metus Lietuva padarė svarbių žingsnių mažindama energetinę priklausomybę. Šiuo metu daugiau nei 50 proc. visos reikalingos elektros energijos Lietuvoje pasigaminame iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kai 2022 m. šis rodiklis siekė vos 15 proc. Tokiu sparčiu progresu per tokį trumpą laiką negali pasigirti jokia kita Europos šalis. Dėl sparčiai augančios vietinės elektros gamybos iš atsinaujinančių šaltinių Lietuva šiandien yra mažiau priklausoma nuo importo, todėl rizika elektros kainoms pakilti iki rekordinių aukštumų yra mažesnė nei 2022 m. Nepaisant to, vien atsinaujinančios energetikos šaltinių negana – reikia ir investicijų į tinklą, elektros kaupimą ar mažus branduolinius reaktorius, kad pavyktų energiją balansuoti, kai nešviečia saulė ar nepučia vėjas.
Deja, net ir po sukrėtimo 2022 m., kitose srityse proveržio vis dar trūksta, o priklausomybė nuo iškastinio kuro išlieka didelė. Šiuo metu net 65 proc. visų lengvųjų automobilių šalyje yra varomi dyzelinu. Ir nors pastaraisiais metais naujų elektromobilių pardavimai pastebimai išaugo, kol kas jų dalis išlieka itin maža – skaičiuojama, kad elektromobilių užimama parko dalis vis dar sudaro vos 2 proc.
Ne mažiau svarbi ir pramonė. Gamtinės dujos, kurios daliai gyventojų svarbios šildymo sezono metu, dar didesnėmis apimtimis naudojamos pramonėje – trąšų, stiklo, chemijos ar plastikų gamyboje. Šiuose sektoriuose dujos dažnai naudojamos dėl labai aukštų temperatūrų ar specifinių technologinių procesų, todėl jų pakeitimas kitais energijos šaltiniais vyksta gerokai lėčiau. Investicijos į tokias technologijas dažnai reikalauja ir valstybės paramos bei ilgalaikės strategijos.
Tvarūs sprendimai, tokie kaip atsinaujinanti energetika ar elektra varomi automobiliai, vis dar dažnai skamba kaip tie, kuriuos būtų „gerai turėti“. Tačiau dabartinė situacija dar kartą primena, kad tai nėra tik aplinkosaugos ar technologinės pažangos klausimas. Tai ir būdas sumažinti mūsų pažeidžiamumą. Nors tokios investicijos reikalauja didesnių išankstinių išlaidų, ilgainiui jos gali padėti išvengti nuolatinių skubotų sprendimų kiekvienos krizės metu. Dar svarbiau – jos padėtų apsaugoti nuo pasikartojančių sukrėtimų ir mažintų rizikas prarasti konkurencingumą.
Komentaro autorė – „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Greta Ilekytė.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
