Tinkama obels priežiūra lemia, ar medis augs sveikas, gausiai žydės ir vėliau dosniai derės. Vis dėlto svarbu ne tik tręšimas ar genėjimas – reikšmę turi ir tai, kas auga po obelimi. Kai kurie augalai gali pastebimai pagerinti bendrą medžio būklę, derėjimą ir net vaisių kokybę.
Žemiau – keli augalai, kuriuos verta apsvarstyti sodinant obels pašonėje.
Balti ir violetiniai dobilai nuolat praturtina dirvą azotu bei gerina jos derlingumą. Be to, jų žiedai vilioja bites ir kitus apdulkintojus, kurie vėliau aktyviau lanko ir obelį, todėl gali padidėti derlius.
Petražolės gali padėti atbaidyti obelims kenkiančius vabzdžius, kurie prisideda prie kirmėlių atsiradimo obuoliuose. Teigiama, kad jų kvapas klaidina kenkėjus, todėl šie medį aplenkia.
Česnakai ir laiškiniai česnakai naudingi kovojant su viena dažniausių obelų ligų – obelų rauplėmis. Juos verta sodinti arčiau kamieno, kad padėtų mažinti ligų sukėlėjų kiekį dirvoje ir silpnintų infekcijos požymius, pavyzdžiui, dėmes ant lapų ar vaisių.
Kraujažolės turi stiprią, šakotą šaknų sistemą, todėl purena dirvą. Taip giliau esantys maisto elementai augalams tampa lengviau pasiekiami. Kraujažolės taip pat pritraukia boružes ir kitus naudingus vabzdžius – natūralius kenkėjų priešus.
Šviesios nasturtės gali „užmaskuoti“ obels kvapą, todėl aplink skraidantys kenkėjai sunkiau randa medį ir ilgiau lieka dezorientuoti.
Gvazdikėliai išskiria medžiagas, kurios atbaido nematodus ir kitus dirvoje gyvenančius kenkėjus. Juos galima sodinti ir prie kitų vaismedžių, siekiant apsaugoti jų šaknų sistemą.
Medetkos laikomos vienu populiariausių „apsauginių“ augalų. Jos skatina dirvos mikrofloros aktyvumą, o tai gali pagerinti maisto medžiagų įsisavinimą ir, kaip teigiama, turėti įtakos obuolių dydžiui bei kokybei.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad po vaismedžiais būtų tvarka. Pirmiausia reikėtų reguliariai surinkti nukritusius vaisius. Palikti ant žemės jie greitai pradeda pūti ir tampa patogia slėptuve kenkėjams. Be to, supuvę vaisiai vilioja ne tik vabzdžius, bet ir graužikus, kurie gali pradėti pažeidinėti medžio žievę.
Taip pat verta sugrėbti nukritusius lapus – juose gali kauptis organizmai, keliantys grėsmę vaismedžiams. Pavyzdžiui, obelų rauplės dažnai žiemoja būtent ant nukritusių lapų, o pavasarį vėl puola medžius. Vienas būdingų ligos požymių – alyvuogių spalvos dėmės ant lapų plokštelės. Vėliau jos tamsėja, įgauna rusvą atspalvį, o aplink esantis audinys kartais ima trupėti.
Laikui bėgant liga gali pažeisti ir vaisių užuomazgas bei pačius obuolius. Rauplės gali pasireikšti per visą vegetacijos laikotarpį, o jei užsikrėtimas įvyksta prieš pat derliaus nuėmimą, simptomai gali vystytis net ir ant jau nuskintų bei sandėliuojamų vaisių.
Be lapų grėbimo, rudenį galima nupurkšti dirvą aplink obelį 0,5 proc. šlapalo tirpalu. Tokia priemonė padeda greičiau suirti augalinėms liekanoms, kurių nepavyksta surinkti, ir sumažina tikimybę, kad ligų sukėlėjai peržiemos tarp lapų bei supuvusių vaisių likučių.

