18.45 val. jūs ką tik grįžote namo po ilgos darbo dienos. Labiausiai norėtumėte taurės vyno ir kelių seno mėgstamo serialo serijų. Į virtuvę įbėga 8 metų Sally – drąsi ragautoja, kuri, regis, noriai išbando viską. „Aš alkana, kas vakarienei?“
Atrodo, Sally nėra sutikusi maisto, kurio bijotų paragauti. Galvoje jau piešiasi vaizdai, kaip ji mėgaujasi austrių sūrumu ar su entuziazmu srėbia aštresnius ramenus.
Dar nespėjus atsakyti, iš svetainės pasigirsta 4 metų Billy šūksnis: „Makaronai su sūriu!“ Billy sukasi ratu tarp trijų patiekalų: dėžutėje paruošiamų makaronų su sūriu, vištienos gabalėlių (tik dinozaurų formos) ir makaronų (tik spagečių).
Jūs atsidūstate ir stebitės, kaip taip skirtingi vaikai atsidūrė toje pačioje šeimoje.
Jei ši situacija pažįstama, jūs ne vieni. Mitybos neuromokslininkė ir mama sako nemažą dalį gyvenimo – ir profesinio, ir asmeninio – skyrusi klausimui, kodėl vaikai valgo būtent tai, ką valgo.
Supratimas, kaip formuojasi maisto preferencijos, gali padėti tėvams ugdyti įvairesnius, subalansuotus ir sveikesnius vaikų mitybos įpročius.
Ar dėl išrankumo kalti genai? Nors genetika turi įtakos, dažniausiai ji paaiškina tik nedidelę viso paveikslo dalį.
Žmonės gimsta natūraliai mėgdami saldų skonį ir nemėgdami kartaus. Manoma, kad tai turi apsauginę funkciją: saldumas dažnai signalizuoja kaloringą maistą (pavyzdžiui, vaisius ar motinos pieną), o kartumas neretai siejamas su galimais toksinais ar nuodingomis medžiagomis.
Įgimtų preferencijų pavyzdys – tyrimas, kuriame nustatyta, kad nėščiosioms vartojant saldžių morkų kapsules, ultragarsiniuose vaizduose vaisiai dažniau „šypsojosi“, o pavartojus karčių lapinių kopūstų kapsules – dažniau atrodė susiraukę. Tai leidžia manyti, kad reakcijos į skonius gali formuotis labai anksti.
Be įgimtų reakcijų, egzistuoja genai, kurie veikia gebėjimą jausti kartumą. Vieni junginiai, vadinami tiokarbamidais, yra panašūs į tuos, kurie aptinkami kryžmažiedėse daržovėse. Žmonės, paveldėję didesnį jautrumą šiems kartiems junginiams, neretai būna jautresni ir kitiems kartiems skoniams maiste. Dėl to jiems gali nepatikti, pavyzdžiui, žali brokoliai, juoda kava ar greipfrutai.
Vis dėlto nemaža dalis žmonių ilgainiui išmoksta mėgti kartų maistą, net jei pirmoji patirtis buvo nemaloni. Vienas pavyzdžių – augantis kartesnių IPA alų populiarumas.
Kitas genetinis veiksnys, galintis turėti įtakos pasirinkimams, susijęs su kalendra. Kai kuriems žmonėms dėl tam tikro uoslės geno varianto kalendra turi muilo prieskonį, todėl jie jos nemėgsta.
Nors genai paaiškina tik dalį skonio suvokimo, žmogaus santykis su maistu ir patirtys aplinkoje dažnai būna lemiami, kai ateina laikas spręsti, „ko norisi vakarienei“.
XIX a. fiziologas Ivanas Pavlovas parodė, kad šunys gali būti išmokyti seilėtis išgirdus skambutį. Jis taikė sąlygojimą, kai maitinimas buvo nuolat siejamas su skambučio garsu. Panašiai ir augintiniai išmoksta sieti aplinkos ženklus, pavyzdžiui, dubenėlį ar šeimininko komandų garsą, su maistu.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje psichologė Leann Birch tyrimais parodė, kad žmonės maisto preferencijas formuoja procesu, panašiu į klasikinį sąlygojimą.
Kai maisto skonis siejamas su teigiama patirtimi – sotumu, „atlygio“ sistemų aktyvacija smegenyse ar maloniu emociniu fonu – tikimybė, kad tas maistas patiks, didėja.
O neigiama patirtis – pavyzdžiui, stiprus pilvo skausmas ar bausmė, siejama su valgymu („suvalgyk visas daržoves, kitaip nebus ekrano laiko“) – dažnai mažina norą tą maistą rinktis ateityje.
Be to, mokymasis apie maistą prasideda dar iki gimimo. Klasikiniame tyrime nustatyta, kad mamos, kurios nėštumo metu arba žindydamos kelias dienas per savaitę gėrė morkų sultis, vėliau turėjo kūdikius, kurie pirmą kartą paragavę morkų skonio košės ją priėmė lengviau.
Skoniai, kurie per vaisiaus vandenis pasiekia besivystantį kūdikį, tarsi „paruošia“ jį šeimos virtuvei ir įprastiems namų skoniams.
Gera žinia ta, kad daugeliui vaikų išrankumas yra laikinas etapas, kuris dažnai mažėja vaikui pasiekus mokyklinį amžių. Jei vaikas auga pagal amžių ir sveikai, paprastai tai nėra didelė priežastis nerimauti.
Tėvams, norintiems padėti vaikams praplėsti skonio ribas, svarbiausia – sudaryti galimybę kartoti ragavimą nepatiriant spaudimo ar prievartos.
Kai kuriems vaikams gali prireikti 12 ar net daugiau ragavimo kartų, kad naujas maistas taptų priimtinas. Taip pat pasitaiko, kad darželyje ar mokykloje vaikai būna drąsesni ir paragauja to, ko namuose atsisako.
O kaip sekasi Sally ir Billy? Vakarienė ant stalo atsiduria laiku. Šįkart – „kimchi“ makaronai su sūriu ir orkaitėje keptas žiedinis kopūstas, o Sally dar papildomai – daugiau „Sriracha“ padažo.
Viltis paprasta: pažįstama dėžutinių makaronų forma galbūt sugundys Billy bent vienam kąsniui. O jei ne – visada bus rytojus.
Kathleen Keller, mitybos mokslų profesorė, „Penn State“
