Naujas raguotų gyvūnų kaukolių, rastų Ispanijoje esančioje „Des-Cubierta“ oloje, tyrimas dar labiau pagilino mįslę: kada ir dėl kokių priežasčių neandertaliečiai jas ten paliko.
Įvairūs įrodymai rodo, kad kaukolės į olą nebuvo sudėtos vienu metu. Labiausiai tikėtina, jog jos į siaurą olos galeriją buvo nešamos pakartotinai per ilgą laikotarpį vėlyvajame viduriniajame paleolite – maždaug prieš 70 tūkst. – 50 tūkst. metų.
Olos kasinėjimai pradėti 2009 m. Archeologų dėmesį patraukė vienas uolienų sluoksnis, kuriame aptiktas gausus mustjė kultūros akmens įrankių rinkinys. Ši kultūra Europoje dažniausiai siejama su neandertaliečiais.
Vis dėlto rasta ne tik įrankių. Tyrėjai aptiko ir neįprastą gyvūnų liekanų sankaupą, kurioje aiškiai dominavo kaukolės. Buvo suskaičiuotos bent 35 gyvūnų viršutinės kaukolių dalys: 28 galvijų, penkių elnių ir dviejų raganosių. Tuo metu didžioji dalis likusio skeleto – žandikauliai, galūnės ir net skruostikauliai – beveik neaptinkami.
Toks sąmoningas gyvūnų kaukolių kaupimas archeologiniuose radiniuose yra reta išimtis. Komanda, vadovaujama archeologės Lucíos Villaescusos iš „Alcalá“ universiteto, siekė išsiaiškinti, ar pati vieta gali atskleisti, kaip šios kaukolės buvo atneštos ir padėtos.
Tyrėjai analizavo kelias duomenų grupes: geologinių nuogriuvų ir archeologinių radinių pasiskirstymą sluoksnyje, suskaldytų kaulų fragmentų sujungimą bei kaulų išlikimo būklę.
Rezultatai parodė, kad pirmiausia į galeriją pateko uolienų nuogriuvų suformuotas nuolaužų kūgis. Būtent po šio įvykio neandertaliečiai pradėjo nešti į vidų gyvūnų kaukoles, jas dėdami per atskiras veiklos fazes.
Tikslus šios veiklos laikas išlieka neaiškus, tačiau skirtingi sluoksniai ir aiškūs perskyrimai rodo, kad tai nebuvo vienkartinis veiksmas. Kaukolės greičiausiai buvo renkami ir nešami pakartotinai.
Kaip ir daugelio senųjų žmonių bei neandertaliečių veiklų atveju, tikėtina, kad galutinio atsakymo, kodėl „Des-Cubierta“ oloje buvo puoselėjama tokia tradicija, niekada nesužinosime. Vis dėlto pasikartojantis modelis leidžia įtarti struktūruotą praktiką, kuri suteikia retą galimybę pažvelgti į galimą simbolinį mūsų senųjų giminaičių gyvenimo aspektą.
„Geologinių, erdvinių ir tafonominių duomenų integravimas rodo, kad stambių žolėdžių kaukolių sankaupa nebuvo vienas nusėdimo įvykis, o pakartotinių epizodų rezultatas, įsikomponavęs į ilgalaikį galerijos naudojimo procesą“, – rašo tyrėjai.
„Toks nuoseklus ir kartotinis elgesys pabrėžia struktūruotą ir perduodamą šios praktikos pobūdį, papildydamas platesnę diskusiją apie neandertaliečių kultūrinių raiškų sudėtingumą ir simbolinį potencialą“, – teigiama publikacijoje.
Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale Archaeological and Anthropological Sciences.
