Dabartinės diskusijos apie ledynus dažniausiai skamba panašiai: jie traukiasi, tirpsta, praranda masę ir atidengia uolas. Tai tiesa, tačiau ne visa. Yra išskirtinė ledynų grupė, kuri ilgą laiką elgiasi beveik „vangiai“, o vėliau netikėtai smarkiai pagreitėja ir pajuda pirmyn tempu, kuris ledo pasaulyje atrodo kone nenatūralus. Mokslininkai juos vadina staiga suaktyvėjančiais (surge) ledynais, o naujos pasaulinės analizės rodo, kad būtent jie gali sukelti vienus pavojingiausių kalnų regionų reiškinių.
Tai nėra nedidelės, vos pastebimos korekcijos. Toks ledynas gali dešimtmečius „kaupti“ ledą viršutinėje dalyje, o vėliau jį tarsi vienu ypu „išleisti“, staigiai pernešdamas milžiniškas mases link liežuvio. Vienas tyrėjas šį procesą palygino su taupomąja sąskaita, kuri ištuštinama per „Black Friday“ apsipirkimo karštinę. Palyginimas taiklus: ilgas tariamos ramybės laikotarpis ir staigus, brutalus energijos bei masės išsiveržimas.
Būtent šis šuoliškumas ir daro tokius ledynus ypač pavojingus. Kalnai nemėgsta staigių pokyčių, o dar labiau jų nemėgsta upės, keliai, tiltai ir slėniuose gyvenantys žmonės. Kai įprastas ledynas traukiasi po truputį, kraštovaizdis dar spėja prisitaikyti. Tačiau kai staiga suaktyvėjantis ledynas netikėtai pajuda, situacija ima priminti prastai numatytą katastrofą, o ne lėtą geologinį procesą.
Pavojus nesibaigia vien ledu
Tyrėjai išskiria šešis pagrindinius pavojų tipus, susijusius su tokiais suaktyvėjimais. Pirmasis – intuityviausias: pats ledynas gali įslinkti į teritorijas, kurios anksčiau buvo be ledo, ir niokoti kelius, pastatus ar žemės ūkio plotus. Tai skamba tarsi iš didžiųjų apledėjimų laikų, tačiau kai kuriuose kalnų regionuose toks scenarijus nėra vien praeities istorija.
Dar pavojingesni gali būti netiesioginiai padariniai. Suaktyvėjęs ledynas gali užtvenkti upę ir suformuoti ežerą, kuris vėliau staiga išteka, į slėnį paleisdamas niokojančią potvynio bangą. Jis taip pat gali paskatinti vandens prasiveržimą iš po ledo, sukelti netikėtus ledo ir uolienų atskilimus, o vietovėse, kur ledynai naudojami kaip susisiekimo maršrutai gyventojams ar turistams, suformuoti pavojingų plyšių tinklą. Kitaip tariant, kalnas tokiu metu tarsi nustoja būti vien kraštovaizdis ir ima veikti kaip spąstų sistema.
Papildoma rizika kyla ir jūrinėje aplinkoje, jei toks ledynas įteka į jūrą ir per trumpą laiką „pagamina“ neįprastai daug ledkalnių – tai apsunkina laivybą ir turizmą. Praktikoje kalbama ne apie vieną problemą, o apie visą paketą grėsmių: nuo potvynių ir nuošliaužų iki transporto trikdžių ir vietinių infrastruktūros nelaimių. Dėl to mokslininkai šiuos ledynus vertina ne kaip siaurą specialistų įdomybę, o kaip realų rizikos valdymo iššūkį.
Maža grupė, bet netikėtai didelė įtaka
Įspūdingiausia tai, kad staiga suaktyvėjantys ledynai sudaro tik apie 1 proc. visų pasaulio ledynų, tačiau apima beveik penktadalį pasaulinio ledynų ploto. Tai puikus pavyzdys, kai skaičius dar nereiškia įtakos: nedidelė grupė gali palikti neproporcingai didelį pėdsaką.
Pasaulinė analizė apėmė duomenis apie daugiau nei 3100 tokių ledynų. Jie nėra išsimėtę atsitiktinai – ryškūs jų telkiniai matomi Arktyje ir subarktiniuose regionuose, Aukštikalnių Azijoje bei Anduose. Pati geografija daug pasako: tai vietovės, kur ledas, aukštis, klimatas ir reljefas sudaro sąlygas staigiems epizodams.
Ypač nerimą kelia 81 ledyno grupė, kuri per suaktyvėjimą laikoma pavojingiausia. Dauguma jų yra Karakorume, kur žemiau plyti apgyvendinti slėniai ir svarbi infrastruktūra. Tai jau nebe ledynininkystės įdomybių žemėlapis, o vietovių, kur ledas gali susidurti su žmogumi blogiausiu įmanomu būdu – staiga, smarkiai ir be saugaus laiko pasiruošti, žemėlapis.
Klimatas keičia taisykles labiau, nei tikėtasi
Sudėtingiausia tai, kad klimato šiltėjimas čia nesuteikia paprasto scenarijaus. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog šylant klimatui ledynai tiesiog silpsta ir nyksta. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad dėl to staiga suaktyvėjantys ledynai dažnai tampa dar sunkiau prognozuojami. Vienur suaktyvėjimai fiksuojami dažniau nei anksčiau, kitur aktyvumas silpnėja, o kai kur toks elgesys gali pradėti persikelti į naujas teritorijas.
Taip pat daugėja signalų, kad ekstremalūs orų reiškiniai, tokie kaip labai šiltos vasaros ar intensyvūs krituliai, gali „įjungti“ suaktyvėjimą anksčiau, nei buvo tikėtasi. Tai svarbus pokytis, nes anksčiau dar buvo galima remtis istoriniais ciklais ir ilgesnėmis pertraukomis tarp epizodų. Dabar gamta vis dažniau elgiasi taip, lyg nebesilaikytų savo paties grafiko.
Kai kuriuose regionuose ledynai gali taip suplonėti, kad nebesukaups pakankamai ledo, jog pereitų į staigios fazės būseną. Šis paradoksas gerai parodo problemos sudėtingumą: šiltėjimas čia neveikia kaip vienas paprastas jungiklis. Jis veikiau perrašo visos sistemos „naudojimo instrukciją“, o būtent tai mokslininkams ir už saugumą atsakingoms tarnyboms kelia didžiausių sunkumų.
