Žemė apie savo ašį sukasi maždaug 4,5 mlrd. metų. Ji tai daro be pertraukų – be pauzių ir be „reklaminių intarpų“. Mums šis judėjimas beveik nepastebimas: diena tiesiog virsta naktimi, Saulė patekėja rytuose ir nusileidžia vakaruose. Tačiau nuo Žemės sukimųsi priklauso kone viskas – orai, jūrų lygis, vandenynų srovių struktūra ir net mūsų biologinių laikrodžių veikla.
Todėl klausimas, kas nutiktų, jei Žemė nustotų suktis nors vienai sekundei, skamba kaip mokslinė fantastika. Ir ne be priežasties: fizikos požiūriu toks scenarijus praktiškai neįmanomas, nes reikėtų energijos, prilygstančios žvaigždžių mastui. Vis dėlto kaip mintinis eksperimentas jis labai pamokantis – parodo, kokia siaura ir tiksli yra stabilumo riba, ant kurios „laikosi“ mūsų planeta.
Inercija: akimirka, kai viskas nori judėti toliau
Prieš kalbant apie globalias katastrofas, verta pradėti nuo pagrindų. Esminė sąvoka čia – inercija, aprašoma pirmuoju Niutono dėsniu: jei kūnas juda, jis judės toliau, kol jo nepaveiks išorinė jėga. Žemė sukasi milžinišku greičiu – ties pusiauju jis siekia apie 1600 km per valandą. Mes to nejaučiame, nes judame kartu su planeta: oras, vandenynai, pastatai ir visa, kas yra paviršiuje, dalyvauja tame pačiame judėjime.
Problema prasidėtų tuo momentu, jei šis judėjimas staiga sustotų. Net jei rotacija būtų nutraukta tik vienai sekundei, viskas, kas nėra tvirtai susieta su litosfera, mėgintų tęsti judėjimą. Tai primintų situaciją automobilyje, kai vairuotojas staigiai stabdo – tik šiuo atveju „stabdis“ būtų visa planeta.
Oras, vanduo ir įvairūs objektai Žemės paviršiuje būtų „išmesti“ rytų kryptimi. Kinetinė energija akimirksniu virstų griaunamąja jėga, kuri galėtų sušluoti miestus ir visiškai pakeisti kraštovaizdį.
Viena sekundė ties pusiauju
Įsivaizduokite, kad stovite ties pusiauju tiksliai tuo momentu, kai Žemės sukimasis sustoja. Prieš akimirką jūsų kūnas judėjo maždaug 1700 km per valandą greičiu. Staigaus „stop“ atveju jis neturėtų priežasties iš karto sustoti. Tokiu greičiu kliūtys – pastatai, medžiai ar net kalnų masyvai – vargiai ką reikštų.
Atmosfera virstų pasauliniu, viršgarsiniu uraganu, slenkančiu per planetos paviršių, kol trintis ir gravitacija pradėtų jį palaipsniui lėtinti.
Ne mažiau dramatiškai sureaguotų ir vandenynai. Tai, ką laikome gana ramiomis vandens masėmis, per akimirką taptų chaotišku, didžiuliu greičiu judančiu stichijos srautu, galinčiu sukelti bangas, kurių masto įprastose žemės drebėjimų sukeltose katastrofose net nematome.
Žemės drebėjimai ir cunamiai be precedento
Kol atmosfera ir vandenynai „norėtų judėti toliau“, pati Žemė patirtų galingą mechaninį šoką. Planetos pluta nėra vienalytė – ją sudaro tektoninės plokštės, plūduriuojančios ant pusiau skysto mantijos sluoksnio. Staigus rotacijos sustabdymas reikštų drastišką įtempių persiskirstymą visame šiame mechanizme.
Pasekmės galėtų būti milžiniško masto žemės drebėjimai, kokių žmonija nėra patyrusi, ir ugnikalnių išsiveržimai regionuose, kurie iki šiol laikyti stabiliais. Uolienų masės judėtų, sistema bandytų prisitaikyti prie naujo jėgų pasiskirstymo. Labiausiai apkrautose zonose pluta galėtų iš dalies suminkštėti, o kai kur – net pradėti lydytis.
Ypač įspūdingai sureaguotų vandenynai. Šiandien ties pusiauju vanduo yra kiek toliau nuo Žemės centro, nes jį veikia išcentrinė jėga. Sustojus sukimui, ši jėga iškart dingtų, o vandens masės pradėtų slinkti link ašigalių. Net jei sustojimas truktų tik sekundę, vandens judėjimas nesustotų vien todėl, kad rotacija vėl „įsijungė“. Cunamiai galėtų įsiveržti šimtus, o kai kuriais scenarijais – net tūkstančius kilometrų į žemynų gilumą.
Klimatas ir atmosfera: tvarka subyra
Žemės sukimasis lemia ne tik dienos ir nakties kaitą, bet ir globalią atmosferos bei vandenynų cirkuliacijos tvarką. Dėl jo veikia Koriolio efektas, kreipiantis oro ir vandens masių judėjimą – taip formuojasi pasatai, ciklonai ir palyginti stabilios klimato zonos. Be rotacijos ši sistema iš esmės subyrėtų.
Vietoje įprastų srautų atsirastų atmosferos chaosas: milžiniškos audros klajotų po planetą, bandydamos rasti naują energinę pusiausvyrą. Tačiau nėra garantijos, kad toks stabilus išsidėstymas apskritai susiformuotų.
Cirkuliacijos pokyčiai reikštų ir radikalias klimato permainas. Temperatūrų skirtumai tarp Saulės apšviestų ir tamsoje esančių regionų taptų ekstremalūs: tropikai įkaistų iki daugeliui organizmų mirtinų ribų, o poliarinės sritys panirotų į dar gilesnį šaltį.
Diena ir naktis be įprasto ritmo
Jei Žemė nustotų suktis, išnyktų mums pažįstamas 24 valandų dienos ir nakties ciklas. Trumpas, vienos sekundės sustojimas šio ritmo nespėtų pakeisti visam laikui. Tačiau jei rotacijos nebūtų ilgiau, vienas „dienos“ ciklas truktų tiek, kiek Žemei reikia apskrieti Saulę – apie pusę metų.
Viena planetos pusė mėnesiais būtų apšviesta ir stipriai įkaistų, kita tuo pačiu metu skęstų ledinėje tamsoje. Tokios sąlygos sunaikintų mums žinomas orų sistemas ir stipriai suardytų biosferą – daugeliui rūšių prisitaikyti tiesiog nebūtų realių galimybių.
Magnetinis laukas: tylus sargas
Nors vienos sekundės sustojimas magnetinio lauko iš karto neišjungtų, Žemės rotacija yra svarbi jo ilgalaikiam palaikymui. Magnetinis laukas susidaro dėl skysto geležies judėjimo Žemės branduolyje. Būtent jis saugo mus nuo Saulės vėjo ir kosminės spinduliuotės.
Be rotacijos planetinis „dinamas“ palaipsniui silptų. Ilguoju laikotarpiu Žemė taptų jautresnė atmosferos nykimui – panašiai kaip Marsas, kuris, silpstant magnetiniam laukui, prarado didelę dalį kadaise tankesnės atmosferos.
Pasaulio pabaiga, kokią pažįstame
Nors Žemės sustojimas vienai sekundei tėra teorinis scenarijus, šis mintinis eksperimentas aiškiai parodo, kaip giliai planetos sukimasis persmelkia mūsų egzistenciją – nuo procesų ląstelėse iki orų, klimato ir žemynų geologijos.
Žemės rotacija nėra tik fonas. Tai viena pagrindinių sąlygų, kad pasaulis atrodytų taip, kaip jį pažįstame. Net trumpas sutrikimas galėtų paleisti pokyčių grandinę, kurios pasekmės reikštų mums įprasto pasaulio pabaigą.
