Sensacingas radinys buvo neteisingai suprastas: aštuonkojų kilmė vėl kelia klausimų
Ilinojuje rasta fosilija daugelį metų turėjo tikros paleontologijos žvaigždės statusą. Pohlsepia mazonensis buvo laikoma seniausia žinoma aštuonkoje, o jos istorija peržengė mokslinių publikacijų ribas ir pateko net į rekordų suvestines. Tačiau šis įvaizdis ką tik subyrėjo: naujas tyrimas, paremtas sinchrotroniniu vaizdinimu, rodo, kad radinys nėra aštuonkojė, o priklauso nautiloidams – galvakojų linijai, artimesnei šiuolaikiniams laiveliams. Tyrimo autoriai taip pat aiškiai pažymi, kad jų rezultatai nepalaiko paleozojinės aštuonkojams artimų galvakojų (octobrachianų) kilmės idėjos.
Tai nėra menka korekcija, prilygstanti muziejaus eksponato užrašo pataisymui. Šis radinys buvo svarbus todėl, kad atrodė smarkiai „atgal“ laike nustumiantis aštuonkojams artimų galvakojų istoriją. Kai 2000 m. fosilija buvo aprašyta, ji interpretuota kaip itin senas, minkštakūnis koleoidas iš Mazon Creek telkinio, turintis bruožų, tinkančių ankstyvajai aštuonkojų evoliucijos istorijai. Toks atradimas atrodė ypač reikšmingas, nes šios grupės fosilijų įrašas yra skurdus, o kiekvienas gerai išsilaikęs organizmas iš tokios senos epochos tampa lyg trūkstama didesnės dėlionės dalis.
Pagrindinė problema ta, kad minkštieji audiniai po šimtų milijonų metų dažnai palieka ne tiek aiškų, kiek klaidinantį pėdsaką. Šiuo atveju, kaip pabrėžia mokslininkai, organizmas pradėjo irti dar iki fosilizacijos, o irimo procesas „išplovė“ ir perstatė dalį anatominių požymių. Dėl to fosilija ilgą laiką atrodė panaši į tai, kuo, tikėtina, niekada nebuvo. Tai klasikiniai tafonomijos spąstai: uoliena rodo ne patį organizmą, o organizmą, perėjusį mirties, irimo ir geologinių pokyčių „filtrą“.
Ne paviršius, o fosilijos vidus pakeitė visą istoriją
Pirmajame Pohlsepia mazonensis aprašyme buvo akcentuojama, kad nėra aiškiai matomos vidinės kriauklės, o galūnių išsidėstymas leido lyginti radinį su senoviniais koleoidais. Būtent šis požymių derinys ir sukūrė įspūdį, jog aptikta kažkas sensacingo: labai senas, gana gerai išsilaikęs organizmas, galintis gerokai praplėsti žinomą aštuonkojų kilmės laiko juostą.
Vis dėlto naujoji analizė neapsiribojo tuo, ką galima pamatyti plika akimi ar įprastose nuotraukose. Tyrėjai pasitelkė sinchrotroninį vaizdinimą – itin jautrią rentgeno techniką, leidžiančią išryškinti uolienoje paslėptas smulkias struktūras. Būtent fosilijos viduje aptiktas elementas, apvertęs interpretaciją: radula – burnos aparatas su daugybe smulkių dantukų. Ji ir tapo lemiamu įrodymu.
Remiantis naujo tyrimo duomenimis, kiekvienoje radulos eilėje buvo po 11 dantukų, kai aštuonkojams labiau būdingas 7–9 dantukų išsidėstymas. Nors toks skirtumas gali pasirodyti menkas, būtent tokios detalės dažnai ir lemia tikslią lyginamąją anatomiją. Praktikoje tai reiškė, kad garsusis radinys daug geriau atitinka nautiloidų, o ne aštuonkojų požymius. Taip viena labiausiai išpopuliarėjusių istorijų apie itin senovines aštuonkojes pralaimėjo prieš skaičių mažų dantukų, pasislėpusių uolienoje.
Mazon Creek vėl priminė: net išskirtinės radimvietės gali klaidinti
Faktas, kad fosilija rasta Mazon Creek telkinyje, ilgą laiką veikė jos naudai. Ši vieta garsėja išskirtinai gerai išsilaikiusiais organizmais, įskaitant ir minkštakūnius. Dėl to Mazon Creek radiniai ypač vilioja paleontologus: juose dažnai galima įžvelgti daugiau nei tipinėse fosilijose, kurios paprastai išsaugo tik kietąsias kūno dalis. Kuo geriau išsilaikęs radinys, tuo lengviau patikėti, kad jis rodo beveik nepakitusią biologinę realybę.
Tačiau net ir tokia išskirtinė radimvietė nepanaikina tafonomijos iššūkių – visko, kas vyksta su organizmu tarp mirties ir fosilizacijos. Mazon Creek gali išsaugoti retus ir vertingus dalykus, bet neveikia kaip ideali karbono laikotarpio „nuotrauka“. Organizmas gali suirti, deformuotis, chemiškai pakisti ir tik tuomet „užsifiksuoti“ uolienoje tokia forma, kuri atrodo įtikinamai, nors nebėra tikslus anatomijos atspindys. Dėl šios priežasties minkštakūnių gyvūnų interpretacijos beveik visada yra rizikingos.
Gerai išsilaikiusi fosilija ne visada pasako tiesą tiesmukai. Kartais ji pasakoja labai įtikinamai, bet „neteisinga kalba“. Tuomet prireikia naujų metodų, kurie vertina ne vien bendrą siluetą, o leidžia išskirti mikrodetales. Šiuo atveju būtent toks požiūrio pokytis ir inicijavo esminę korekciją.
Iš aštuonkojų kilmės istorijos dingsta patogus trumpinys
Kai sugriūva toks plačiai aptarinėtas pavyzdys, aštuonkojų istorija akimirksniu tampa mažiau patogi. Nebelieka paprastos tezės, kad egzistuoja karbono laikotarpio aštuonkojė, nuo kurios galima gana užtikrintai „nubrėžti“ tolesnę liniją. Vietoje to lieka sudėtingesnė, bet tikslesnė išvada: šios grupės fosilijų įrašas vis dar fragmentiškas, o ankstyvieji aštuonkojams artimų galvakojų pėdsakai nesudaro tvarkingos ir aiškios sekos.
Kaip nurodoma tyrimo interpretacijose, patikimiausias aštuonkojams artimos linijos fosilijų įrašas greičiau sietinas su juros, o ne karbono periodu. Tai reikšmingas skirtumas, nes kalbama ne apie nedidelį datų patikslinimą, o apie milžinišką laiko tarpą. Dar ryškiau matyti, kokios didelės spragos išlieka galvakojų, neturinčių aiškių kietųjų struktūrų, fosilijų istorijoje. Aštuonkojai ir toliau išlieka evoliuciškai itin įdomūs, tačiau jų seniausi giminaičiai paleontologijai vis dar „praslysta“ dažniau nei dauguma labiau „skeleto“ pėdsakus paliekančių gyvūnų.
Paradoksalu, bet pats radinys dėl to nepraranda mokslinės vertės – jis tiesiog pakeičia kategoriją. Vietoje „seniausios aštuonkojės“ turime labai seną ir svarbų minkštųjų audinių išlikimo pavyzdį nautiloidų linijoje. Nors tai mažiau įspūdinga kaip antraštė, galvakojų evoliucijos tyrimams toks patikslinimas išlieka labai vertingas. Tokios korekcijos dažnai atima iš atradimo medialinį blizgesį, tačiau mainais suteikia tai, kas mokslui svarbiausia – didesnį tikslumą.
