Upės, kuri kyla į kalnus fenomenas: naujas tyrimas keičia supratimą apie jos kilmę
Po pusantro šimtmečio hipotezių, debatų ir tarpusavyje prieštaraujančių teorijų geologai paskelbė proveržį aiškinantis vieną įdomiausių Šiaurės Amerikos kraštovaizdžio reiškinių. Pagrindinis klausimas buvo paprastas, tačiau gluminantis: kodėl ir kaip Žalioji upė „prasikirto“ per kalnų masyvą, tarsi tekėdama „į kalną“, užuot, kaip įprasta, aplenkusi kalnus.
Šis reiškinys buvo žinomas dar XIX amžiaus antroje pusėje. 1869 metais keliautojas ir tyrinėtojas John Wesley Powell, leisdamasis istorine kelione vandeniu, pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kas atrodė prieštaraujant esminiams skysčių judėjimo dėsniams: upė kirto kalnus, kuriuos, regis, logiška būtų apeiti plačiu lanku.
Kaip pabrėžia mokslininkai, upė niekada iš tiesų netekėjo „į kalną“ tiesiogine prasme. Tačiau maždaug 160 kilometrų ilgio atkarpoje jos dabartinė vaga driekiasi gilyn į Uinta kalnagūbrį ir jį kerta, o ne apiplaukia. Nenuostabu, kad tai ilgai kėlė ginčus ir skatino įvairias interpretacijas, tačiau ilgai trūko atsakymo į esminį klausimą – kodėl susiklostė būtent toks maršrutas.
Galimas paaiškinimas pateiktas mokslo žurnale „Journal of Geophysical Research: Earth Surface“ publikuotame tyrime. Jo autoriai teigia, kad atsakymo reikia ieškoti gerokai giliau nei vien paviršinėje erozijoje: esminis veiksnys buvo ne pats kalnas, o procesai po juo – Žemės mantijoje.
Tyrėjų teigimu, upės trasą galėjo nulemti procesas, vadinamas litosferos „lašėjimu“. Tai geologinis mechanizmas, kai itin tankios uolienos apatinėje litosferos plokščių dalyje palaipsniui atsiskiria ir grimzta į Žemės mantiją – tarsi tiršto medaus lašai, nuslystantys nuo šaukšto.
Kai sunkus materialas atskyla nuo apatinės plutos dalies, virš jo esantis paviršius laikinai nusėda. Taip susiformuoja žemesnė teritorija, kurią lengviau ardyti erozijai. Pasak mokslininkų, būtent tai ir galėjo sudaryti sąlygas Žaliąjai upei tekėti per dabartinių Uinta kalnų teritoriją tuo metu, kai šie buvo žemesni ir labiau suplokštėję, o vėliau vėl pakilo.
Naujajame tyrime sujungti seisminės tomografijos duomenys, kompiuterinis modeliavimas ir topografijos analizės. Tai leido po Uinta kalnagūbriu, maždaug 200 kilometrų gylyje, aptikti plačią, vėsesnę anomaliją. Mokslininkai ją interpretavo kaip atsiskyrusios litosferos medžiagos likučius.
Analizė rodo, kad šis litosferos fragmentas į mantiją galėjo nuslinkti prieš 2–5 milijonus metų – tai sutampa su laikotarpiu, kai, sprendžiant iš geomorfologinių požymių, Žalioji upė pradėjo kirsti kalnagūbrį.
Kai sunkus materialas nuslinko, paviršius nusėdo, o upė galėjo intensyviai ardyti reljefą ir formuoti gilius kanjonus. Vėliau, kai tankioji medžiaga „dingo“ mantijoje, karštesnės ir mažesnio tankio uolienos pakėlė paviršių, suformuodamos dabartines Uinta aukštumas. Dėl to šiandien upė meandruoja reljefe, kuris iš šalies gali atrodyti tarsi senesnių kalnų „įkalinta“ slėnyje.
Ankstesnės teorijos siūlė įvairius paaiškinimus: nuo idėjos, kad upė egzistavo dar iki kalnų iškilimo, iki hipotezių apie nuosėdų kaupimąsi, galėjusį keisti slėnio aukštį. Tačiau naujas aiškinimas teigia, kad svarbiausi pokyčiai vyko giliai po paviršiumi.
Šaltinis: „Le Monde“
