Istorikai perrašo Japonijos ištakas: rasti įrodymai apie glaudžius ryšius su Korėja
Remiantis naujausiais archeologų atradimais, vis garsiau keliama mintis, kad ankstyvoji Japonija nesivystė taip izoliuotai, kaip ilgą laiką manyta. Mokslininkų dėmesys šįkart sutelktas į VII amžiuje naudotą ginkluotę, ypač šarvus, kurių konstrukcijoje aptikta aiškių technologinių sąsajų su kitomis Azijos dalimis.
Tyrimų atspirties tašku tapo dar 1957 metais aptikti šarvų fragmentai Asukaderos šventykloje Nara prefektūroje. Ši vieta laikoma viena ankstyviausių reikšmingų budistinių šventyklų Japonijoje. Ji pastatyta laikotarpiu, kai šalis aktyviai perėmė žemyninės Azijos patirtį. Istoriniai šaltiniai, pavyzdžiui, kronika „Nihon Shoki“, mini, kad prie šventyklos statybų prisidėjo iš Baekje atvykę amatininkai ir vienuoliai, o tai jau anksčiau rodė glaudžius ryšius tarp regionų.
Lūžį atnešė modernios tyrimų metodikos: rentgeno vaizdinimas ir trimačiai matavimai leido tiksliai įvertinti rastų šarvų konstrukciją. Analizė parodė, kad Asukaderoje aptikti šarvai savo sandara beveik sutampa su šarvais, randamais archeologinėse vietovėse, siejamose su Korėjos pusiasalyje gyvavusia Baekje karalyste. Esminis bendras bruožas – lamelinė konstrukcija, kai nedidelės geležinės plokštelės sujungiamos virvelėmis. Tokia technologija užtikrino ir lankstumą, ir didelį atsparumą smūgiams.
Anksčiau dalis tyrėjų panašumus siejo su kitos korėjiečių valstybės – Goguryeo – įtaka. Tačiau dabartinės išvados akcentą perkelia Baekje naudai, teigdamos, kad technologijų ir karinių žinių perdavimas buvo tiesioginis. Šį argumentą sustiprina radiniai Gongsanseong tvirtovėje Korėjoje, kur aptikti VII amžiaus viduriu datuojami šarvų fragmentai pasižymi beveik identiškais konstrukciniais sprendimais.
Platesniame istoriniame kontekste šie duomenys patvirtina dokumentuotą kontaktų tinklą tarp Japonijos ir Korėjos pusiasalio tuo metu, kai formavosi Yamato valstybė. VI–VII amžiais vyko intensyvi prekių, idėjų, technologijų ir žmonių apykaita. Baekje karalystė atliko svarbų tarpininko vaidmenį perduodant ir Kinijos įtaką: budizmą, administracines sistemas bei pažangias metalurgijos technologijas.
Patys šarvai – tik dalis platesnio paveikslo. VII amžiaus Japonijoje vyravo šarvų tipas, vadinamas „keiko“. Kaip ir korėjietiški analogai, jis buvo sudarytas iš daugybės metalinių plokštelių, sudarančių lanksčią, žvynus primenančią struktūrą. Toks ginkluotės elementas buvo brangus, todėl dažniausiai prieinamas kariniam elitui. Paprasti kariai dažniau naudojo paprastesnes apsaugos priemones – neretai tekstilines, sutvirtintas mažais metaliniais intarpais.
Puolamoji ginkluotė taip pat rodo aukštą technologinį lygį ir galimas išorines įtakas. Kariai naudojo maždaug 60–70 centimetrų ilgio kalavijus, ilguosius lankus iš kietmedžio, o bambukines strėles laikė dėkluose, talpinusiuose net keliasdešimt šaudmenų. Toks komplektas leidžia spręsti apie palaipsnį kariuomenės profesionalėjimą ir labiau organizuotų karinių struktūrų formavimąsi.
Asukaderos radiniai tampa dar vienu įrodymu, kad ankstyvoji Japonija nebuvo izoliuota. Priešingai – ji veikė dinamiškame Rytų Azijos kultūrinių ryšių tinkle. Technologijų perėmimas iš Baekje neapsiribojo vien karyba: jis apėmė religiją, architektūrą ir politines sistemas, kurios vėliau formavo Japonijos civilizacijos pamatus. Šių tyrimų šviesoje vis aiškiau matyti, kad Japonijos, kaip valstybės, pradžia buvo nulemta intensyvaus bendradarbiavimo ir mainų su kaimynais, o ne vien vidinės raidos.
Šaltinis: „Arkeonews“.
