Kuras gali tapti deficitu: dyzelino trūkumo grėsmė verčia galvoti apie pilnus bakus jau dabar
Diskusijos dėl degalų kainų Lietuvoje įgauna vis aštresnį toną. Seime pradėtas svarstyti prezidento Gitano Nausėdos siūlymas įteisinti mechanizmą, kuris leistų kasdien nustatyti maksimalias degalų kainas. Idėja paprasta – apsaugoti vairuotojus nuo staigių kainų šuolių. Tačiau realybė, kaip perspėja ekonomistai ir energetikos ekspertai, gali būti gerokai sudėtingesnė.
Siūlomas modelis iš pirmo žvilgsnio primena kitose Europos šalyse taikomas praktikas, tačiau detaliau įsigilinus matyti, kad Lietuva renkasi savitą kelią. Skirtingai nei Belgijoje, kur reguliuojamos tik mažmeninės maržos, Lietuvoje siūloma kainas skaičiuoti pagal sudėtingesnę formulę, atsispiriant nuo „Brent“ naftos kainos ir įvairių papildomų dedamųjų.
Būtent čia, pasak specialistų, slypi didžiausia rizika. Jei formulė neatitiks realių rinkos sąlygų, gali susidaryti situacija, kai didmeninė degalų kaina Lietuvoje taps mažesnė nei tarptautinė rinkos kaina. Tokiu atveju tiekėjams, tarp jų ir pagrindiniam gamintojui „Orlen“, paprasčiausiai neapsimokės parduoti degalus Lietuvoje – kur kas logiškiau būtų juos eksportuoti ten, kur galima gauti didesnę grąžą.
Tai reikštų ne kainų stabilizavimą, o visai kitą scenarijų – degalų trūkumą. Degalinėse teoriškai galėtų atsirasti situacijų, kai kainos „įšaldytos“, bet pačių degalų nėra. Kitaip tariant, vairuotojai matytų ne aukštas kainas, o tuščias kolonėles.
Pavojus slypi ir mažmeninėje grandyje. Jei degalinių operatoriai bus priversti pirkti kurą brangiau, nei leidžiama jį parduoti, kiekvienas parduotas litras reikš nuostolį. Tokiu atveju natūralu, kad dalis prekybininkų apskritai sustabdytų prekybą, nes dirbti „į minusą“ ilgai niekas negali.
Ekspertai pabrėžia, kad degalų rinka veikia pagal pasiūlos ir paklausos principus. Didelės kainos dažniausiai yra signalas vartotojams keisti elgesį – mažiau važinėti, rinktis ekonomiškesnius automobilius ar alternatyvius transporto būdus. Ilgainiui tai mažina paklausą, o kainos stabilizuojasi natūraliai.
Bandymas dirbtinai reguliuoti kainas gali šį mechanizmą išbalansuoti. Istorija jau yra parodžiusi, kad pernelyg griežtas reguliavimas kartais sukuria deficitą – situacijas, kai produktas egzistuoja, bet jo neįmanoma įsigyti.
Kita vertus, valdžia ieško būdų, kaip sušvelninti kainų spaudimą gyventojams. Vyriausybė siūlo laikinai mažinti akcizus dyzelinui, tikintis, kad tai sumažins galutinę kainą maždaug 6 centais už litrą. Šis sprendimas būtų finansuojamas iš padidėjusių pridėtinės vertės mokesčio įplaukų, kurios auga kartu su kainomis.
Prezidento siūlomas kainų lubų mechanizmas turėtų veikti kaip papildoma apsauga, kad sumažinti mokesčiai realiai pasiektų vartotoją, o ne liktų tarpiniuose grandyse. Tačiau net ir valdžios atstovai pripažįsta – tokios priemonės yra jautrios ir reikalauja itin atsargaus vertinimo.
Finansų ministras taip pat akcentuoja, kad pagrindinės kainų augimo priežastys slypi ne Lietuvoje. Pasaulinės naftos kainos svyravimai ir dyzelino trūkumas tarptautinėse rinkose daro didžiausią įtaką. Todėl nacionaliniai sprendimai gali turėti ribotą poveikį, o neapgalvoti žingsniai – net sukelti papildomų problemų.
Vis dažniau minimas ir kitas kelias – vadinamasis viršpelnio mokestis, kuris leistų apmokestinti išaugusius energetikos sektoriaus pelnus. Tačiau ir ši priemonė, pasak ekspertų, turėtų būti taikoma koordinuotai visoje Europos Sąjungoje. Priešingu atveju verslas gali paprasčiausiai persikelti ten, kur sąlygos palankesnės.
Kol kas aišku viena – sprendimų ieškoma skubiai, tačiau jų pasekmės gali būti ilgalaikės. Degalų kainų reguliavimas skamba patraukliai, bet bet koks neatsargus žingsnis gali atnešti ne tik mažesnes kainas, bet ir netikėtus trikdžius rinkoje.
