Pigesnė elektra tik popieriuje? Tūkstančiai lietuvių moka dvigubai daugiau ir niekas nepadeda
Tūkstančiai Lietuvos gyventojų vis dar permoka už elektrą, nors teoriškai galėtų rinktis gerokai pigesnį visuomeninį tiekimą. Viešai nuolat kartojama, kad pažeidžiami vartotojai turi visas galimybes sutaupyti, tačiau praktika rodo visai kitokį vaizdą.
Dalis žmonių, net ir turėdami teisę į mažesnį tarifą, susiduria su kliūtimis, kurios procesą paverčia painiu ir varginančiu. Vietoje paprasto sprendimo jie dažnai siunčiami iš vienos institucijos į kitą, o galutinis rezultatas – jokio.
Sistemos „nemato“ žmonių, nors jie turi teisę
Didžiausia problema slypi ne pačiose taisyklėse, o jų įgyvendinime. Elektros tiekėjai remiasi duomenimis, kurie jiems perduodami per kelias skirtingas sistemas. Jei informacija apie žmogaus statusą jose neatsiranda, jis automatiškai laikomas neturinčiu teisės į lengvatas.
Taip susidaro absurdiška situacija – žmogus realiai yra pažeidžiamas vartotojas, tačiau sistemos jo „neatpažįsta“. Tokiu atveju siūlomi tik brangesni planai, nors pigesnė alternatyva egzistuoja.
Skirtumas – dešimtys ar net šimtai eurų per metus
Skaičiai kalba patys už save. Kai kurie gyventojai už elektrą moka apie 36 centus už kilovatvalandę, nors visuomeninis tarifas siekia apie 18 centų. Tai reiškia, kad per metus galima permokėti net ir daugiau nei šimtą eurų.
Nepaisant to, pereiti prie pigesnio plano ne visiems pavyksta. Net ir nutraukus sutartį su nepriklausomu tiekėju, viskas priklauso nuo to, ar duomenys sistemose yra teisingi ir atnaujinti.
Kur dingsta duomenys?
Duomenų kelias – ilgas ir sudėtingas. Informacija apie žmogaus statusą pirmiausia kaupiama atsakingose institucijose, vėliau perduodama tinklų operatoriui, o tik tada pasiekia elektros tiekėjus.
Būtent šiame procese atsiranda spragų. Dalies gyventojų duomenys nėra atnaujinti, ypač jei jie turi senesnius, dar savivaldybių išduotus pažymėjimus. Tokie atvejai tampa tikru galvos skausmu – teisė yra, bet ja pasinaudoti nepavyksta.
Popieriuje viskas paprasta, realybėje – aklavietė
Oficialiai viskas atrodo paprasta: nutrauki sutartį, ir nuo kito mėnesio įsigalioja visuomeninis tiekimas. Tačiau praktikoje viskas priklauso nuo vieno faktoriaus – ar sistemos tave „mato“.
Jeigu ne – prasideda ilgas procesas: reikia kreiptis į institucijas, tikrinti duomenis, juos atnaujinti ir laukti. O tuo metu sąskaitos nesustoja – jos ir toliau auga.
Pagalba, kuri ne visada pasiekia
Nors institucijos ragina gyventojus aktyviau naudotis galimybėmis ir mokėti mažiau, daliai žmonių tai vis dar lieka nepasiekiama. Vietoje realios pagalbos jie susiduria su biurokratija ir neaiškumais.
Ši situacija parodo vieną svarbų dalyką – vien teisės į pigesnę elektrą nepakanka. Jei sistemos neveikia sklandžiai, net ir aiškios galimybės gali likti tik pažadais.
