Kol dar ruduo lepina gražiomis dienomis, verta atsisveikinimo su dviratavimo sezono proga pravažiuoti Velniakampio kilpa. Rudeniškos nuotaikos, ūkanotas oras ir pats trasos pavadinimas nuteikia smagiems nuotykiams, o sparčiai minant pedalus tikrai nebus sušalusių.
Velniakampio kilpoje pamatysite „Raganos šluotą“, „Raganų ratą“, kelis pilkapynus, pakvėpuosite Vakarų taigos spygliuočių aromatu, išvysite upėje skendinčius mitologinius akmenis. Dar pabuvosite vietose, vardais susijusiose su pačiu nelabuoju: pasisukiojus Velniakampio kilpoje, pakilsite į Peklynės kalną.
,,Neries regioniniame parke iš tiesų gražu, švaru ir tvarkinga. Čia tikrą atokvėpį ras kiekvienas didmiesčio dulkių ir streso nukamuotas – ramybė, gamtos didybė ir gaivaus oro gurkšnis apsupa, svaigina, myluoja. Neries regioninis parkas ne vieta ekstremalių pojūčių ieškotojams – čia kuriama poilsio ir ramybės erdvė. Laukiami visi: ir vyresni, ir šeimos su mažais vaikais, ir pavieniai gamtos mylėtojai” – sakė Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė.
Sparčiai mindami netrukus kairėje paliekame Kragžlių pilkapyną. Iš viso keliaudami aplankome net tris pilkapynus. Mūsų protėviai mirusiuosius degindavo su įkapėmis laidotuvių lauže, o kas likdavo užkasdavo supiltuose kalneliuose – pilkapiuose. Pilkapiai yra atskirų šeimų kapai, kurių sampiluose be seniausio, centrinio kapo gali būti palaidoti net keliolikos giminaičių palaikai. Supilti grupėmis sudarydavo pilkapynus – atskiros bendruomenės kapines.
Trumpam sustojame prie Pinyklos šaltinio, prasimankštiname, kad nesušaltume. Tai mitologinis šaltinis, nuo seno pasakojama, kad jo vanduo turi gydomųjų galių. Tik su ramia vėsaus šaltinio aplinka disonuoja blogos rankos nudegintas gretimo beržo kamienas, ir dar penkiakampė žvaigždė išpjaustyta ant pajuodavusio medžio. Taip kažkas „padėkojo“ už tyro vandens gurkšnį…
Geros nuotaikos toliau važiuojame į Panerių miško regyklą. Tai kelis šimtus metrų per proskyną nuo poilsio aikštelės nutolęs medinis bokštas, iš kurio puikiai matosi ne tik Verkšionių, Kulio kilpos miškai, kalvos, bet ir Kernavės bažnyčios bokštai. Iš regyklos aikštelės besigrožint apylinkėmis, sukremtame po sumuštinį, išgeriame karštos arbatos iš termoso…
Po pertraukėlės važiuojame toliau ir netrukus pirmą kartą sublizga Neries vandenys. Pakeliui lieka paupio sodybos ir didelė Lakštingalų sala, nuo kurios galo meškeriotojams patogu pasroviui užmesti meškeres.
Mūsų komanda smagiai nusiteikusi, ir rudeniškai saulutei šviečiant dar sparčiau miname pedalus bei aplankome Panerių dvarą. Jis buvo įkurtas kaip karališkoji valda, vėliau keitėsi šeimininkai, prieškaryje dvaro valdytojas iš čia beveik nesilankančio kunigaikščio išsipirko dalį žemių ir pastatė medinius namus pensionui. Čia buvo įrengta valčių prieplauka, teniso kortai, žiemą – slidinėjimo trasos.
Abiejuose Neries krantuose plyti didžiausias regioniniame parke Velniakampio kraštovaizdžio draustinis (3249 hektaro). Čia išlikęs senas natūralus Panerių miškas. Tai – Vakarų taigos tipo miškas, kuriame veši 100-150 metų amžiaus medžiai, guli kritusiųjų kamienai.
Palei upę Velniakampio kilpoje įrengtos aštuonios laikino poilsio vietos. Kai kuriose iš jų yra laužavietės, apdėtos dideliais akmenimis, masyvūs mediniai stalai ir suolai, pavėsinės, iki upės leidžiasi laipteliai. Tik jose negalima apsistoti su palapinėmis. Visose poilsio vietose gana tvarkinga, nors vienur kitur akis, net ir rudenį, bado numestas polietileno maišelis, butelis ar popiergalis. Vienoje poilsiavietėje radome standartinę metalinę lentelę, kurioje ant raudono fono kreipiamasi: „Šiukšlintojau, pagalvok ar norėtum prisėsti pailsėti prie šiukšlių kalno?“ Prašoma būti nepakantiems gamtos teršėjams, užsirašyti jų automobilio numerį, nufotografuoti, pranešti policijai ar parko direkcijai. Nepatiko, įžeidė „jautrius“ niekdarius, ir skardoje žioji skylės nuo šūvių…
Jau greitai užslinks vakaras, bet dar pravažiuodami žvilgtelime į mitologinius akmenis, kyšančius smarkioje tėkmėje. Štai kitame krante srovės plaunama „Užkeikta veselia“. Pagal padavimą, nuotakos motina prakeikė būsimą žentą, kuris jai netiko, ir visi vestuvininkai suakmenėjo, kai kėlėsi per Nerį. Manoma, kad tokie padavimai apie vėlių būseną vandenyje tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių siejami su senaisiais laidojimo papročiais. Vėl kitame krante – didelis plokščias Bobų akmuo – ant jo Verkšionių kaimo moterys kultuvėmis velėdavo skalbinius.
Artėjame prie Peklynės kalno, užvažiuojame pasigrožėti rudenišku peizažu nuo jo. Jau mūsų dviračių sezono uždarymo kelionė eina į pabaigą, Velniakampio kilpos keliukai atveda į vietą, iš kur išvažiavome. Pasidžiaugėme dar viena gražia turiningai praleista rudens diena.
O Jūs jau buvote Velniakampio kilpoje, o gal lankėtės kokioje nors kitoje saugomoje teritorijoje? Kviečiame dalyvauti Geriausio kūrinio – GERIAUSIO AUDIO/RADIJO REPORTAŽO apie Lietuvos saugomas teritorijas konkurse. Galbūt esate ką nors kalbinę ar su kuo nors įdomiai bendravę Lietuvos saugomų teritorijų, Lietuvos gamtos ar kitomis aplinkosauginėmis temomis? Gal pamenate kokį radijo interviu, kuris Jums paliko neišdildomą įspūdį ir netveriate noru juo pasidalinti su visais? Siųskite nuorodą ar informaciją apie tai mums el. p. [email protected] ir mes su Jumis susisieksime. Geriausių audio/radijo reportažų autoriai bus apdovanoti vertingais prizais.
