www.keliaukkitaip.lt
Linas Senkus
Biržų pilis, alus ir smegduobės jau nuo seno garsina Šiaurės Lietuvos kraštą. Kelionėje po Biržų regioninį parką tuo įsitikinome patys. Čia negiliai slūgso gipso ir gipsingų uolienų klodai, kai kur net išeinantys į žemės paviršių. Veikiamas vandens, gipsas tirpsta, dūlėja.
Pavyzdžiui, jau seniai buvo apskaičiuota, kad vien į Šventosios olos gipso urvus sutekantis Požemio upelis nuplukdo 7 litrus vandens per sekundę ir gali per metus ištirpdinti per 5000 kubinius metrus gipso. Staigiai įgriūvančių smegduobių paskutinis postūmis ir būna, kai pažemėja gruntinio vandens lygis, o įmirkę sluoksniai, dengiantys atsiradusias tuštumas, nebegali ilgiau „iškaboti“. Liudytojai pasakoja, kad prieš įgriūvant žemei kartais girdisi lyg tolimo griaustinio dundėjimas. Jį, matyt, sukelia iš apačios atplyštantys uolienų luitai. Ir tai tęsiasi, kol prakiūra jau pats žemės paviršius… Kartais smegduobė formuojasi lėtokai, tačiau nesulaikomai. Buvo atvejis, kai mokinukas paliko namie kuprinę ir, trinktelėjęs verandos durimis, išbėgo į lauką pažaisti, o atsisuko į trenksmą – visa namo veranda su baldais ir dujine plytele bei dujų balionu nugarmėjo skradžiai, tik durys į namą suposi. Sako, šios smegduobės dugne nesimatė net luženų… Apie tokius faktus ir kitus šio unikalaus krašto ypatumus mums įdomiai papasakojo Biržų regioninio parko direktorius Kęstutis Baronas. Įstrigo jo žodžiai, kad čia, net labai supykus, nesakoma „kad tu prasmegtum!“
Garsiausios smegduobės, tokios kaip Karvės ola ar Lapės ola, gausiai turistų lankomos. Tai rodo ir žemyn numinti takai. Tik gaila, kad vis kažkam knieti į urvus sugrūsti kuo ilgesnį pagalį, o jau ką nors įmesti – tai beveik „garbės reikalas“. O mokslininkai speleologai į požemines ertmes skverbiasi apsivilkę vos ne steriliai, kaip operuoti einantys gydytojai, nes tik taip paimti mėginiai tinkami mokslui.
Šios vietos – ypač jautri ekologinio stabilumo teritorija. Prieš dvidešimt metų buvo priimtas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl priemonių Šiaurės Lietuvos karstinio regiono ekologinei būklei pagerinti“, taip pat po kelių metų parengta detali „Tatulos“ programa – požeminio vandens apsaugos nuo užterštumo ir ekologiškai švarios žemdirbystės vystymo intensyvaus karsto zonoje tikslinė programa.
Siekiama, kad karstiniame regione būtų ūkininkaujama pagal šią programą, tai yra ekologiškai. Svarbiausia jos įgyvendinimo prielaida – darbas ir kontrolė šiame regione, kad kiekvienam žemių naudotojui ir ūkininkui būtų nustatomos ūkininkavimo sąlygos ir smegduobių apsaugos juostų plotis. Taip šiame krašte ėmė plisti ekologinė ir tausojamoji žemdirbystė. Kasmet vis daugiau Biržų ir Pasvalio krašto ūkininkų pereina prie ekologiško ūkininkavimo, jais seka ir perdirbėjai.
Jeigu augs žmonių sąmoningumas, programos įgyvendinimas plėsis, ir kitur Lietuvoje tradicinė gamyba būtų pertvarkoma į tausojamąją bei ekologinę. Karstinis regionas yra ypač jautrus ekologinio stabilumo požiūriu. Čia vienoje vietoje užterštas vanduo per požemines ertmes ir kanalus gali nutekėti labai toli. Todėl ūkininkai, keisdami ūkininkavimo įpročius, gali padaryti daug, kad sumažėtų žmogaus daroma neigiama įtaka aplinkai. Tam pasitarnauja žaliosios juostos ar buferinės zonos palei upokšnius, griovius ar įgriuvas. Dirvožemį apdirbti rekomenduojama kiek įmanoma rečiau, pasirenkant laiką, kai yra mažiausia erozijos ir maistinių medžiagų išplovimo rizika. Jeigu tręšiama, tai reikia daryti tuomet, kai augalai gali maksimaliai įsisavinti trąšas, bet jų nenaudoti šalia vandenų, smegduobių. Taip pat svarbu teisingai pastatyti naminių gyvulių laikymo vietas, mėšlides ir silosavimo vietas, maksimaliai izoliuojant jas nuo aplinkos, kad nebūtų įmanomi nutekėjimai.
Biržų alus yra technologijos ir gamybos paslapčių palikimas nuo Radvilų ir Tiškevičių laikų. Viena iš seniausių alaus daryklų Lietuvoje buvo įkurta Biržuose 1686 metais Liudvikos Karolinos Radvilaitės nurodymu. Ši alaus darykla per karus ir suirutes buvo ir sugriauta, ir vėl atstatyta. „Biržų alaus“ darykloje dabar gaminama pagal modernias technologijas, tačiau ir šiandien alus brandinamas laikantis senų tradicijų – šaltuose senuosiuose rūsiuose. Rekonstrukcijos metu buvo rastas vienas rūsys, manoma, įrengtas 1882 metais. Dabar jis pertvarkytas, ir čia priimami alaus gamyba besidomintys lankytojai, galima ir paragauti čia gaminamo alaus. O Biržų krašto muziejaus „Sėla“ skliautuotuose rūsiuose galima apžiūrėti unikalią ekspoziciją „Senoji aludarystė“. Čia surinkti senoviniai alaus gamybos padargai ir senovinės aludarystės reikmenys, supažindinama su alaus gamybos ciklu ir kai kuriomis aludarių paslaptimis. Pasieniais išrikiuoti mediniai kubilai ir kibirai, pintinės ir maišai miežiams bei apyniams, alaus virimo katilai, samčiai, koštuvai. Čia ir ąžuolinės statinės, ir seni moliniai bokalai alui. O centre stovi masyvūs stalai, už kurių susėdus galima sudalyvauti edukacinėje programoje suaugusiems „Žaldoko alus“. Ant linine staltiese užklotų stalų siūloma Biržų duonos ir sūrio, putoja Biržų alus. Kartu su folkloro ansambliu, kuris propaguoja šio krašto archaišką liaudies muzikavimą, galima ne tik padainuoti: „Gėrio alutį, gražė dainavo, o kas išrašė mana veidelius?“ ar kokią kitą aludarius ir jų „vaikščiojantį“ alų pagarbinančią dainą. Galima ir pašokti, pabandyti pūsti ragą ar skudučiuoti. Žinoma, taip pat siūloma saikingai pasimėgauti pagal senąsias tradicijas gaminamu „gyvu“, nepasterizuotu miežių salyklo alučiu.
Biržų regioninis parkas toks savitas ir įdomus, kad čia su dviračiais ar pėsčiomis galima praleisti dienų dienas. Drąseikių, Ąžuolynės ir Apaščios draustiniai yra greta vienas kito, juos galima apvažiuoti ir per vieną dieną. Tačiau verta neskubėti, pasidžiaugti galimybe pabūti čia. Be smegduobių ir kitų gamtos įdomybių, keliautojų dėmesio tikrai vertas kunigaikščių Radvilų ir grafų Tiškevičių – giminių, čia šimtmečiams įleidusių šaknis, palikimas. Na, o kelionės nuovargį nuplauti ir troškulį numalšinti padės Biržų krašto alus.
