Keliauk kitaip – Veisiejų regioninis parkas (Foto)

[-[0]-]
Marius Abramavičius 

Veisiejų miestelis įsikūręs Ančios ežero pusiasalyje. Siauros gatvelės su mažyčiais namukais vingiuoja palei vandenį, ir iš kur bepažvelgsi – vis matyti aukštyn baltais mūrais kylanti šventykla – Veisiejų šv. Jurgio bažnyčia, dar vadinama Dzūkijos katedra.

Ežero, skalaujančio Veisiejų pamatus, pavadinimus apipynusios legendos byloja:

,,…Vieną vėjuotą dieną valstietis tose vietose sėjęs nevėtytus rugius (su pelais). Važiuoja pro šalį lenkų ponas ir klausia:

– Ką čia darai? 

Valstietis jam lenkiškai atsakęs, kad jis tuo pačiu metu vėto ir sėja („vieję i sieję”). Iš čia ir atsiradęs šios vietos vardas – Veisiejai.

Veisiejuose ir visoje Veisiejų regioninio parko teritorijoje paveldėtas architektūrinis statinys – tai dvaro sodybos fragmentas, išlikęs dešinysis fligelis, pastatytas 1743 – 1745 metais tuometinio Veisiejų savininko, Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Masalskio pastangomis. Mykolas Masalskis tarp dvaro rūmų ir ežero užveisė parką, želdiniai buvo sodinami pagal ryškią geometrinę kompoziciją. Vėliau, Veisiejus valdant Oginskiams, parkas pertvarkytas į peizažinį. Parke yra prūdas, kuris susietas su Ančios ežeru. Tiltelis per kanalą vadinamas Meilės tilteliu. Iš ankstesnių laikų parėjęs tikėjimas, kad nevalia tiltelio pereiti nesugalvojus noro apie meilę. Ir tas noras būtinai išsipildysiąs.  Jei keliauji kitaip, tai būtinai rasi savo kelyje tiltelį, kurį perėjęs prisipildai meilės… 

Veisiejuose gyveno Liudvikas Lazaris Zamenhofas. Čia jis 1885 metais užbaigė rašyti esperanto kalbos vadovėlį. Pasaulinės kalbos tėvas gimė Balstogėje. Į klausimą kokios tautybės L. L. Zamenhofas – lenkas ar Rusijos žydas – atsako ant paminklo iškalti paties daktaro pasakyti žodžiai 1907 metais Kembridže vykusiame III esperantininkų kongrese: „Tu stovi dabar man akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaiminga Tėvyne, kurios niekada negalėsiu pamiršti, nors palikau Tave dar vaikystėje. Tu, kurią aš nuolat sapnuoju, kurios mano širdyje negalės pakeisti joks kitas žemės kampelis”. 1998-aisiais metais 34-ųjų Baltijos esperantininkų dienų, vykusių Veisiejuose, proga parke buvo pastatytas Liudviko Lazario Zamenhofo paminklinis biustas (aut. J. Narušis).

Vandens kelionių mėgėjams tikras malonumas keliauti baidarėmis ir valtimis protakomis susijungiančiais Veisiejų ežerais. Pradžiai apiplaukite Veisiejus. Visai netoliese, tiesiog kitame artimame ežero krante, ant apsupto pelkutėmis iškyšulio stūkso Vainežerio senovinis gynybinis įtvirtinimas. Parko direktorė Lina Žukauskienė papasakojo. Nors čia likusios tik dvaro sodybų vietos, pati dvarvietė užburia nuostabiu parku, paežerių takeliais ir šimtamečių liepų alėja-ratu. Iki 1724 m. buvęs Veisiejų dvaras buvo pavadintas Justinavu. Po Pirmojo pasaulinio karo Justinavą pradėta vadinti Vainežeriu. Peizažinio stiliaus Vainežerio parkas įkurtas XVIII a. Didžiąją teritorijos dalį užima įvairių rūšių medžiai ir krūmai, senasis sodas. Išlikę aikštės, kuriose vietiniai gyventojai gano gyvulius. 

Toliau galima irkluoti į kitą, ilgąją Ančios ežero atšaką, ant vieno iškyšulio rasime Mečiūnų piliakalnį. Ežero užutekiuose ir pusiasaliuose veisiasi sketsakaliai, juodosios meletos, juodakakliai narai, putpelės, dažnai peri pilkasis garnys. Iš vandens paukščių galima pamatyti gulbę nebylę, klykuolę, didžiąją antį, ausuotąjį kragą ir kitus paukščius. Priplaukus Jezdo kaimelį, per Ragažiaus ežeriuką, patenkame į Dumblinį, iš jo į Dumblelį. Beplaukiojant reikia nepatingėti išlipti į krantą ir pasižvalgyti nuo aplink stūksančių kalvelių. Per Ilgio ežerą patekus į Vepryną, už jo atrasim Trikojį ežerą, vėliau Snaigyno ežerą, o paskui – Šlavanto. 

Parko direktorė L. Žukauskienė papasakojo, kaip materialinę kultūrą ir tradicines vertybes kuria, saugo ir perduoda savo vaikams krašto žmonės, gyvenantys čia jau pusę tūkstantmečio po jotvingių išnaikinimo. Staklėmis audžianti moteris, švelniai ,,plukdanti kiton ažarėlio pusėn” dzūkišką giesmę, su meile kepanti duoną ar renkanti žoleles ,,nuo visokių ligų”, vyras, ,,senoviškai” pavalkus arkliams siuvantis, pinantis kašikus, liejantis vaškines žvakes, ,,vailokus’’ veliantis ar skripkute griežiantis, ,,lūpeške” čirpinantis ,,valsukų ar polkutį” – tai brangiausias mūsų turtas, tradicinės kultūros sargai, tarp savęs dar vis besirokuojantys daininga dzūkiška šnekta. Jų gebėjimai, gyvenimo būdas, išmintis taikosi į tradicinės kultūros registrą. Tereikia tik nepatingėti, susidomėti ir atkeliauti čia. Leisti sau pamatyti nauju, atviru žvilgsniu pietų Lietuvos gamtą, pabūti joje kitaip, pajusti ją visu savimi.