Keliauk kitaip – Dzūkijos nacionalinis parkas (Foto)

[-[0]-]
Marius Abramavičius

Parkas užima didelę rytų Dzūkijos dalį. Čia, į vakarus nuo Merkinės, gyvena gruntiniai dzūkai, besiverčiantys žemės ūkiu. Apylinkės aplink Subartomis pasižymi priemolio kalvomis, ežerų virtinėmis, skalsesniais javais ir turtingesnėmis sodybomis.

Panemunės, ties Liškiava ir Merkine, lankytojus stebina senoji akmeninė statyba, sielininkų ir žvejų kaimai, kur gyvuoja panemunių dzūkai. Pietinėje Dzūkijos dalyje, didžiausioje parko dalyje, įsikūrę šiliniai dzūkai save vadinantys pieskynų dzūkais. Marcinkonys, Mančiagirė, Zervynos, Margionys, Musteika, Puvočiai – tai senieji pieskynų dzūkų kaimai. Čia dar išliko per daugelį šimtmečių susiklosčiusios tradicijos ir papročiai, savitas gyvenimo būdas ir tradiciniai amatai. Svarbiausia, čia gyvena nuoširdūs, paprasti, išsaugoję senąją gyvenimo rimtį, senelių ir tėvų papročius žmonės. Taip kraštą, kuriame gyvena jau ne pirmą dešimtmetį, pristato Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė.

Kraštovaizdžio įvairovė

Važiuojant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi – visur pušys: kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Bet čia ne tik pušys, čia yra ir sraunios šaltavandenės upės, tarp girių tyvuliuojantys ežerai, gausūs upių slėniai. Parko teritorijoje išskirti 3 rezervatai ir 28 draustiniai: 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis. Čia visko tiek daug, kad nei poros dienų, nei savaitės neužteks tam, kad apžiūrėtum siūlomas ir žinomas grožybes. O kiek dar netikėtumų laukia keliautojų, skirtingais metų laikais išsiruošusių į kelionę. Be to, keliaujant skirtingomis paros valandomis, aplinkiniai vaizdai atsiveria visai kitaip. Ar teko eiti mišku mėnulio pilnaties naktį?

Merkinė, Liškiava, Musteika

Kiek žemiau Merkinės tilto, paklaidžiojus miško takeliais, galima rasti įspūdingus akmenis. Jonionių akmenys tai iki šių dienų išlikęs astronominis „Saulės laikrodis“, žymintis saulės tekėjimo kryptį, žiemos ir vasaros saulėgrįžų metu, bei rudens ir pavasario lygiadienių laiku. Nuo Liškiavos piliakalnio bei alkakalnio atsiveriantis kraštovaizdis – vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Tolumon nueina Nemuno vaga, o ant kitos kalvos stūkso nuostabi ir didinga barokinė bažnyčia ir vienuolynas. Juos 1704-1720 metais pastatė dominikonai. Prie Liškiavos alkakalnio guli nedidelis akmuo su jaučio pėda, o apylinkėse galima surasti dar du riedulius. Tai Raganos akmuo prie Liškiavos-Žeimių vieškelio ir Viedzmos akmuo. Jei nerasit, klauskit. Žmonės geri, pagelbės. O Musteikoje įkurta nedidelė ir jauki drevinės bitininkystės ekspozicija suteikia galimybę paklausyti tykaus bičių dūzgimo kelminiuose aviliuose bei atskleidžia senąsias bitininkavimo tradicijas. Čia besidarbuojantis Romas Norkūnas sako: „jei bitės nelabai nusiteikusios bendrauti, gali ir sugelt, taip kad keliautojui reik būt pasiruošusiam viskam. Kas, kad bitininkas turi rūkstančią smilkyklę. Bitės elgiasi kaip pačios užsimano. Už tai bitininkas ramus ir lėtų judesių, tarsi susiliejęs su gamta. Bitėms nepatinka staigūs judesiai ir triukšmas“.

Keliavimo maršrutai

Pasak parko gamtos paveldo skyriaus vedėjo M. Lapelės: „Nesunku pastebėti, kad standartinis Lietuvos poilsiautojas tik dabar pradeda suprasti, kad poilsis gamtoje, tai ne vien ežeras, saulė virš galvos, maudynės ir žvejyba. Vis daugiau žmonių sėdasi ant dviračių ar plaukia baidarėmis“. Čia siūlomi trys dviračių maršrutai. Vienas iš jų pats ilgiausias, prasideda Marcinkonyse ir traukia į šiaurę, link Zervynų, toliau Mančiagirė – Žiūrai – Trakiškiai – Mardasavas – Puvočiai – Kašėtos – Marcinkonys. Viso kelio trajektorija – 40 km, iš jų – 19 km asfaltu. Dviratininkų laukia pažintis su Dzūkijos šilais, žemyninėmis kopomis, vaizdingais Ūlos, Merkio upių slėniais, etnografiniu Zervynų kaimu, kurio kryžkelėje stovi nuostabūs kryžiai. Ant kryžių rasit užrištus žiurstelius, kaip pagarbos, padėkos ženklus. Ar važiuojant dviračiais ar plaukiant gražuole Ūla būtina aplankyti legendomis apipintą Ūlos Akies šaltinį – negalėsite atsižiūrėti į iš gelmių virstantį juodą smėlį. Pasak parko gamtos paveldo skyriaus vedėjo M. Lapelės „pažintinis turizmas“ ganėtinai keista ir sunkiai suvokiama sąvoka. Jo žodžiais, „tai kažkaip primena savęs kankinimą – sudėtingų ir ilgų moksliškų tekstų skaitymą informaciniuose stenduose, ar mėginimą įsiminti gido greitakalbe beriamus skaičius, faktus ir datas, kai aplinkui taip gražu. Daug svarbiau tai, ką jauti. Kitas etapas, reikalaujantis didesnės visuomenės brandos, būtų teminis turizmas – įvairios amatų stovyklos, kultūros paveldo pažinimas, gamtinis turizmas. Bet kuriuo atveju, tai niekada nebus masiškas turizmas ir nebus toks pelningas, kaip kad įprastinis komercinis. Tačiau ši turizmo kryptis yra labiausiai tinkama saugomoms teritorijoms.”

Tiek visko bekeliaujant prieš akis prabėgo, ir tik mažą dalelę pamačiau čia paslėpto grožio. Keliauti ir keliauti. Rasti laiko pažiūrėti į pasaulį kitaip nei įprasta, rasti noro atvykti kitu būdu nei įprasta, kad ir sėdus į traukinį išlipti galinėje Marcinkonių stotelėje ir paleisti save į nežinomybę.