Ką išgirdome „Baltijos elektronikoje“ (foto)

Šeštadienio rytą reiveriai kėlėsi anksti: pirmasis Lietuvos elektroninės muzikos ir naktinio gyvenimo konferencijos „Baltijos elektronika’12“ pranešimas buvo numatytas 10:30.

Po sėkmingo debiuto 2010-ųjų pabaigoje, šiemet „Baltijos elektronika“ surengta antrą kartą. Iš Nacionalinės dailės galerijos veiksmas perkeltas į Vilniaus senamiestyje įsikūrusį meno centrą „Menų spaustuvė“.

Šių metų programą sudarė keturi pranešimai (dėl ligos atšauktas Vokietijos leidybinės kompanijos „Playhouse“ atstovo Heiko M/S/O pranešimas neįskaičiuotas), trejos diskusijos, vienas interviu. Paraleliai įvykiams didžiojoje scenoje „iDeal“ organizavo muzikines dirbtuves.

 

Matant programą ir girdint pranešimus, išvada viena: tai nei „baltijos“, nei „elektronika“. Tačiau tai nėra priekaištas. Priešingai.

 

Pirmojoje konferencijoje išties buvo bandyta paliesti visų trijų Baltijos šalių elektroninės muzikos situaciją: pranešimus skaitė svečiai iš Estijos ir Latvijos. Šiemet jiems analogų nebuvo, tačiau atvyko šis tas nemažiau įdomaus, pavyzdžiui, britų prodiuseris, akademikas ir kolumnistas Ewanas Pearsonas ar Prancūzijos DJ ir leidybinės kompanijos savininkė Jennifer Cardini.

 

Nors tai buvo elektroninės muzikos konferencija, nebūtų netikslu ją pavadinti tiesiog Muzikos konferencija. Išskyrus itin specifinio pavadinimo diskusiją „Laužytų ritmų scenos raida, ateitis ir ištakos Lietuvoje“, visi kiti pranešimai ir diskusijos buvo aktualūs tiek roko, tiek hiphopo, tiek daugelio kitų muzikos žanrų atlikėjams ir klausytojams. Žinant, kad jokių kitų muzikos stilių atstovai konferencijų nerengia, universalumas, kaip ir pašnekovų dairymasis Vakaruose, „Baltijos elektronikai“ yra tik pliusas.

 

Trumpai apžvelkime tai, ką išgirdome, iškart atsiprašant negalėjus pamatyti, nufotografuoti, ir aprašyti po antrosios pertraukos kalbėjusių Jennifer Cardini ir diskutuotojų apie laužytus ritmus.

Akademiškai muziką tyrinėjantis ir knygą apie Lietuvos šokių muzikos kultūrą ruošiantis muzikologas Tomas Pečkys pranešimą pradėjo ne 10:30, o bent 40 minučių vėliau. Iš pradžių jaudinosi, paskui įsivažiavo taip, kad nebaigė ir vedėjui gestais bandant pasakyti griežtą STOP.

 

Tačiau tai – forma. Svarbiau turinys, kuris buvo išties neblogas. Tomas vieną po kito demonstravo kurioziškus faktus apie sovietmečio realijas ir tų laikų sistemos požiūrį į muziką. Pavyzdžiui, kad kiekvienas DJ, arba, kaip tada vadinta, „diskotekininkas“, turėjo gauti „diskotekininko pasą“. Kaip vairuotojas turi vairuotojo pažymėjimą, taip DJ – pasą. Ar gi ne racionalu?

Tomas Pečkys (nuotr. Edvinas Greičius)

Taip pat egzistavo trys „diskotekininko“ kategorijos ir grupių ir kūrinių sąrašai, ką diskotekose galima groti, o ko ne. AC/DC negalima, nes šie yra „neofašistai“. „Depeche Mode“ irgi – per daug aliuzijų į smurtą ir seksą. Už tai geros, „teisingai“ tarybinį jaunimą turinčios nukreipti dainos buvo „Čunga Čanga“ ar „Du gaideliai“.

 

Žinoma, niekas į tuos sąrašus dėmesio nekreipdavo, tačiau jai į diskoteką ateidavo kagėbistas, reikėdavo pagroti kažką „teisingo“, kad nekiltų įtarimo. Taip visi draugiškai šokdavo pagal „Du gaidelius“. Ir žmonių būdavo daug. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais apmirusioje Klaipėdoje, 90-aisiais veikė du klubų prototipai, kiekvienas per vakarą surinkdavo po 500 žmonių.

 

Pirmųjų reivų skrajutės, sloganas „šokis be saiko sveikatą pataiso“, ypatingas „Boney M“, kaip režimui priimtinos vakarietiškos grupės statusas – visko Tomas parodė ir papasakojo. Laukiame knygos pasirodymo.

Konferencijos dalyviai apie ACTA diskutavo kaip tik tada, kai miesto centre vyko protestas prieš šią autorių teisių reguliavimo sutartį. Protestuojantiems diskusijos išvados nebūtų patikusios.

Aktyviausiai ir griežčiausiai poziciją išsakęs „Silence Family“ šeimos galva Vidis, ragino nepasiduoti konspiracijos teorijoms ir suprasti, kad naujoji sutartis padės muzikantams, o pakenks tik interneto piratams. Jam pritarė ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos direktorė Agnė Masalskytė. 

Vidis ir Agnė Masalskytė (nuotr. Edvinas Greičius)
 

Oponuoti turėję Markas Splinteris ir „niekam nežinomas“ Weedska taip ir nepateikė konstruktyvių argumentų, kodėl ši sutartis yra bloga. Visi sutiko, kad autorių teises reikia ginti, tik nesutarė, ar ACTA yra teisingas kelias tai padaryti.

Galiausiai išsiaiškinta, kad tarp auditorijos tik keli žmonės šią sutartį buvo skaitę ir daug kas, ką manome žiną apie ją, yra vienų ar kitų interesų grupių manipuliacijos. Išvada viena: prieš prisiimant poziciją, susipažinti su originaliu šaltiniu.

Diskusija apie festivalių vadybą nebuvo ta, „po kurios žinosite, kaip suorganizuoti nuosavą festivalį“, tačiau įdomios informacijos gauta.

Į fotelius scenoje susėdo Lietuvos elektroninės muzikos festivalių „Satta Outside“, „Tundra“, „Yaga“ ir „Sūpynės“ organizatoriai. Moderatoriaus mikrofoną perėmęs Vidis uždavinėjo labai konkrečius klausimus ir gavo tokius pat atsakymus.

Diskusijos dalyviai ir jų festivaliai, iš kairės į dešinę: „Sūpynės“, „Yaga“, „Tundra“, „Satta Outside“

Sužinota, kad festivaliui suorganizuoti pakanka turėti trijų, o „Yaga“ atveju ir vieno žmogaus branduolį. Aplink jį gali suktis 50 („Tundros“ atvejis) ar daugiau įvairių entuziastų. Startuoti galima ir be komercinių rėmėjų, bet norint plėstis, kaip sakė „Satta Outside“ atstovas, reikia „atverti š*kną“.

 

Kaip pajuokauta, pagrindinė festivalių problema – pati Lietuva. Maža šalies rinka, mažas potencialių rėmėjų ratas, maža žmonių perkamoji galia. Nepaisant to, šie, nedideli, alternatyvūs festivaliai vyksta ir auga, priešingai nei didelio masto lietuviški festivaliai, pavyzdžiui pernai iš žemėlapio dingęs „Be2gether“.

„Lietuvos ryto“ muzikos žurnalistas Ramūnas Zilnys prisipažino nustebęs, gavęs kvietimą kalbėti konferencijoje, mat elektroninė muzika nėra ta sritis, apie kurią dažnai rašytų ar kuria labai domėtųsi. Tačiau jo pasirinkta tema – ką daryti, kad tavo pranešimą žiniasklaidai įsidėtų didžiosios žiniasklaidos priemonės – bendra visų muzikos stilių atlikėjams.

Ramūnas Zilnys (nuotr. Edvinas Greičius)
 

Kalbėdamas konkrečiai ir nebijodamas asmeniškumų šimtus pranešimų per savaitę gaunantis žurnalistas supažindino su keletu pavyzdžių, kaip nereikia bendrauti su žiniasklaida.

Štai grupė „Merlin“ sugebėjo išplatinti žinią apie save su tekstu: „Beje, daugumą senų ir naujų dainų galite pasiklausyti adresu Youtube.com, įvedus kūrinio pavadinimą.“

 

Kitas pavyzdys – „Red Hot Chili Peppers“ projekto kvietimas ateitį į jų koncertą, kuriame vietą rado tokia pastraipa: „Justas Lapatinskas „Red Hot Chili Peppers Project“ sutiko dalyvauti neatsitiktinai – paaiškėjo, kad šio atlikėjo balso tembras labai panašus į Anthony Kiedžio.“

Tiesiog ėmė, ir paaiškėjo.

Vis dėlto, pagrindinė „Lietuvos ryto“ žurnalisto žinia – kad didžioji žiniasklaida nėra ta vieta, kurioje verta žūtbūt populiarinti savo renginį. Skiriasi auditorijos. Lygiai kaip klubinėtojai neskaito laikraščių, taip ir laikraščiai ar portalai nerašo apie klubinėtojus. O jei parašo, tos naujienos skaitomumas būna kelis šimtus kartų mažesnis už įprastą.

Taisyklė nr. 1: turėk bent penkias geras dainas. O tada jau prasideda galvosūkis: kaip priversti žmones tas dainas klausyti?

Tomas Ramanauskas šiuo klausimu yra vienas kompetentingiausių Lietuvoje, nes situaciją pažįsta bent jau iš trijų pusių: kaip muzikantas (grojo kolektyve „Metal on Metal“), kaip žiniasklaidos atstovas (yra vienas žurnalo, dabar portalo „Pravda“ įkūrėjų) ir kaip reklamos verslo atstovas (sukaupęs 10 metų patirtį šioje srityje).

Tomas Ramanauskas (nuotr. Edvinas Greičius)
 

Tomas siūlo atkreipti dėmesį į kiekvieną iš pirmo žvilgsnio ne tokį svarbų dalyką: pavadinimą, įvaizdį, logotipą, šriftą. Sukurti asmeninę legendą, išbaigtą savęs, kaip muzikanto/grupės paveikslą. Iš anksto turėti atsakymus į visus galimus potencialių klausytojų klausimus.

Visa tai turint jau galima atakuoti, tam išnaudojant interneto kanalus: „Facebook“, „Soundcloud“, „Bandcamp“, „Tumblr“, „YouTube“ ir kt. Muzika turi būti lengvai prieinama!

Jei pasiseka ir ateina kad ir trumpa šlovė – tai reiškia tik tiek, kad dabar reikės stengtis dar labiau.

 

Atrodytų, nieko nauja, tačiau Tomas visa tai sudėjo į dinamišką ir vizualiai patrauklų pranešimą, sulaukusį ovacijų.

Greta visų epitetų, pridėtų prie Ewano Pearsono pavardės teksto pradžioje, betrūksta saldainiukų: paminėjimo, kad per savo ilgą karjerą muzikoje jis yra prodiusavęs ar remiksavęs „Depeche Mode“, „The Rapture“, M83, Gwen Stefani. Neeilinė asmenybė, kuriai klausimus buvo paruošusi Lietuvos naktinio gyvenimo metraštininkė Daina Dubauskaitė.

Daina Dubauskaitė ir Ewanas Pearsonas (nuotr. Edvinas Greičius)

Tematika pasirinkta plati: nuo elektroninės muzikos istorijos Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje iki muzikos reikšmės interneto pasaulyje. Ewanas neslėpė savo nostalgijos laikui iki interneto, kai muzikos nebuvo tiek daug, bet ji reiškė daugiau; kai rašančių apie muziką buvo mažiau, bet tekstai buvo gilesni.

 

Būdamas ne tik muzikos kūrėju, bet ir muzikologu, Ewanas pripažįsta, kad profesionalo žodis muzikantams dažnai nereiškia nieko. Kita vertus, net ir akademinėmis teorijomis besiremiantys profesionalai yra riboti. Pavyzdžiui, jie negali pasakyti, kokia muzika bus madinga po metų.

Jis tikras tik dėl vieno – kad nepaisant visų madingumo kriterijų, marketingo veiksnių ar gerų viešųjų ryšių, galiausiai rezultatą nulemia pati muzika – jei ji nebus gera, nepadės ir visa kita.