Ar tikrai rūpinamės savo šalies senjorais? Skaičiai ir realybė ne visada sutampa
Lietuvos valstybė vyresnio amžiaus žmonėmis pasirūpina geriau nei prieš kelerius metus, tačiau pasakyti, kad rūpinasi pakankamai, vis dar būtų per drąsu. Pensijos auga, yra priemokų sistema, socialinių paslaugų tinklas po truputį plečiamas, tačiau bendras vaizdas rodo, kad daug vyresnių žmonių vis dar gyvena ant finansinio saugumo ribos, o daliai jų sunku gauti laiku reikalingą pagalbą.
Didžiausia problema ta, kad valstybės parama dažnai padeda išvengti visiško skurdo, bet ne visada užtikrina orų senėjimą. Kitaip tariant, sistema veikia, tačiau daugeliui ji vis dar veikia per silpnai.
Pensijos didėja, bet daliai senjorų to vis tiek neužtenka
Pastaraisiais metais pensijos Lietuvoje augo gana sparčiai. „Sodra“ skelbia, kad 2026 metais pensijos vėl buvo indeksuotos, o kai kurių gavėjų išmokos padidėjo dešimtimis eurų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 metų veiklos ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad vidutinė senatvės pensija 2025 metais augo 12 proc., o vidutinė pensija su būtinuoju stažu padidėjo 12,6 proc.
Vis dėlto vien pensijų augimo neužtenka, jei starto taškas ilgą laiką buvo per žemas. Būtent todėl Lietuva vis dar išlieka tarp šalių, kuriose vyresnio amžiaus žmonių skurdo rizika yra labai aukšta. „EBPO“ nurodo, kad Lietuvoje 65 metų ir vyresnių žmonių santykinio pajamų skurdo lygis tebėra vienas didesnių tarp išsivysčiusių šalių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo ataskaitoje pažymi, kad 2024 metais 65 metų ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygis šalies vidurkį viršijo net 15,4 proc. punkto, o Europos Sąjungos vidurkį šioje grupėje lenkė 20,3 proc. punkto.
Tai labai aiškus signalas. Net jei pensijos auga, didelė dalis senjorų vis dar gyvena taip, kad bet koks kainų šuolis, vaistų pabrangimas ar didesnės šildymo išlaidos tampa rimtu sukrėtimu.
Didžiausia rizika tenka vienišiems ir silpnesnės sveikatos žmonėms
Vyresnio amžiaus žmonių padėtis Lietuvoje nėra vienoda. Labiausiai pažeidžiami tie, kurie gyvena vieni, turi mažesnį darbo stažą, menkesnes pensijas arba papildomų sveikatos problemų. Oficialiosios statistikos portalo duomenys anksčiau rodė, kad vienišumas labai stipriai didina skurdo riziką, o ši tendencija iš esmės niekur nedingo.
Dar sunkesnė situacija tiems senjorams, kuriems reikia ilgalaikės priežiūros ar reguliarios pagalbos namuose. Čia problema jau ne vien pajamos. „EBPO“ yra pažymėjęs, kad Lietuvoje ilgalaikės priežiūros išlaidos vis dar mažesnės nei OECD vidurkis, o ilgalaikės priežiūros vietų skaičius vyresniems žmonėms yra gerokai mažesnis nei daugelyje kitų šalių. Tai reiškia, kad vyresniems žmonėms ir jų artimiesiems dažnai tenka patiems nešti didelę priežiūros naštos dalį.
Kitaip tariant, valstybė santykinai neblogai veikia ten, kur reikia standartinės išmokos, tačiau daug sunkiau susitvarko ten, kur reikia individualios, nuolatinės ir arčiau žmogaus esančios pagalbos.
Sveikatos priežiūra išlieka jautri vieta
Dar viena svarbi sritis yra sveikata. Senatvėje būtent sveikatos priežiūros prieinamumas tampa vienu svarbiausių gyvenimo kokybės klausimų. Nors Lietuvoje sveikatos sistema yra universali, tai dar nereiškia, kad visiems realiai lengva ja pasinaudoti.
„State of Health in the EU“ 2025 metų Lietuvos profilis rodo, kad nepatenkintų medicinos poreikių Lietuvoje vis dar yra daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis, ypač tarp mažesnes pajamas gaunančių gyventojų. Vyresniems žmonėms tai ypač svarbu, nes jiems dažniau reikia ne vien vienkartinio vizito, o nuolatinio gydymo, specialistų priežiūros, vaistų ir reabilitacijos.
Kai prie mažesnių pajamų prisideda ilgos eilės, kelionės iki gydymo įstaigų ar specialistų trūkumas regionuose, formalus paslaugos prieinamumas dar nereiškia, kad žmogus ją gauna laiku ir be papildomos naštos.
Kur valstybė daro pažangą, o kur akivaizdžiai atsilieka?
Svarbu pripažinti ir pažangą. Pensijų indeksavimas Lietuvoje tapo labiau nuspėjamas, egzistuoja pensijų priemokos mažas išmokas gaunantiems žmonėms, plečiamos kai kurios socialinės ir slaugos paslaugos, o vyresnio amžiaus žmonių klausimai viešojoje politikoje jau nebėra visiškai paraštėse.
Tačiau pakankamas rūpestis prasideda ne tada, kai sistema tik amortizuoja skurdą. Pakankamas rūpestis būtų tada, kai didelė dalis vyresnių žmonių nebegyventų nuolatinėje finansinėje įtampoje, kai ilgalaikė priežiūra būtų lengviau prieinama, o sveikatos paslaugos mažiau priklausytų nuo žmogaus gyvenamosios vietos ar pajamų.
Todėl atsakymas į klausimą, ar Lietuvos valstybė pakankamai pasirūpina vyresnio amžiaus žmonėmis, šiandien būtų toks: rūpinasi, bet dar nepakankamai. Valstybė padeda labiau nei anksčiau, tačiau daug rodiklių rodo, kad daliai senjorų vis dar neužtikrinamas toks saugumas ir orumas, kokio būtų galima tikėtis senėjančioje Europos valstybėje.
