Gyvensi oriai ar skaičiuosi centus? Valstybės pažadai dėl senatvės tikrinami realybėje

Klausimas, ar tik Lietuvos valstybė gali užtikrinti orią senatvę, skamba patraukliai, bet trumpas atsakymas būtų ne. Valstybė išlieka pagrindinis senatvės saugumo ramstis, nes būtent ji moka „Sodros“ pensijas ir be jos didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių susidurtų su dar didesne skurdo rizika. Tačiau naujausi skaičiai rodo ir kitą pusę: vien valstybės pensijos dažnai nepakanka tam gyvenimo lygiui, kurį žmonės vadintų oriu.

„Sodros“ 2025 metų biudžeto vykdymo ataskaita rodo, kad vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, 2025 metų gruodį siekė 721,21 euro. Tuo pat metu jos santykis su šalies vidutiniu neto darbo užmokesčiu buvo 45,3 proc.

Kitaip tariant, išėjęs į pensiją žmogus vidutiniškai gauna mažiau nei pusę to, ką vidutiniškai uždirba dirbantis žmogus. Lietuvos bankas pažymi, kad ori pensija paprastai siejama su maždaug 70–80 proc. buvusio darbo užmokesčio pakeitimo norma. Vien iš šio skirtumo matyti, kad valstybės vaidmuo yra būtinas, bet jo dažnai nepakanka.

Valstybė yra pagrindas, bet ne visas sprendimas

Viešojoje erdvėje kartais susidaro įspūdis, kad pensijos yra tik asmeninio planavimo klausimas. Tai būtų netikslu. Be valstybės sistemos didelė dalis žmonių apskritai neturėtų jokio stabilaus pajamų šaltinio senatvėje. Europos Komisija 2024 metų „Pension Adequacy Report“ pabrėžia, kad viešosios pensijos, indeksavimas ir perskirstymo mechanizmai Europoje padėjo apsaugoti pensininkų gyvenimo lygį per krizes.

Tačiau Lietuvoje išlieka rimta problema: vyresnio amžiaus žmonių skurdo rizika yra labai didelė. Valstybės duomenų agentūra skelbia, kad 2022 metais didžiausias skurdo rizikos lygis buvo būtent 65 metų ir vyresnių žmonių grupėje, kur jis siekė 39,5 proc. Tarp senatvės pensininkų skurdo rizikos lygis tuo metu sudarė 43,1 proc. Tai rodo, kad net ir veikianti valstybinė sistema ne visiems leidžia pasiekti finansinį saugumą.

Dar platesnį socialinį foną rodo Eurostatas. Jo 2024 metų duomenimis, Lietuvoje skurdo ar socialinės atskirties riziką patyrė 25,8 proc. gyventojų. Tai buvo vienas didžiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Tokie skaičiai verčia pripažinti, kad vien pasitikėti viešąja sistema, ypač tikintis komfortiškos senatvės, daugeliui žmonių yra rizikinga.

Kodėl vien „Sodros“ dažnai nepakanka?

Priežastis paprasta: valstybės pensija Lietuvoje pirmiausia skirta apsaugoti nuo skurdo, o ne atkurti prieš pensiją turėtą gyvenimo lygį. Kuo didesni buvo žmogaus poreikiai darbingo amžiaus metu, tuo ryškesnis gali būti kritimas išėjus į pensiją, jei papildomai nekaupta ar neturima kito turto, santaupų ar pajamų.

Būtent dėl to Lietuvoje sukurta trijų pakopų sistema. Lietuvos bankas primena, kad šalia „Sodros“ veikia ir antroji bei trečioji pensijų pakopos. Antrojoje pakopoje gyventojas kaupia 3 proc. nuo atlyginimo, o valstybė papildomai prisideda 1,5 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio. Trečioji pakopa jau yra savanoriškas papildomas kaupimas. Pats modelis rodo valstybės logiką: ji nėra atsisakiusi atsakomybės, bet pripažįsta, kad ori senatvė vis dažniau remiasi ne vienu, o keliais pajamų šaltiniais.

Tai nereiškia, kad atsakomybė turi būti permetama tik žmogui. Ne visi turi vienodas galimybes kaupti, ypač jei pajamos mažos, karjera nutrūksta dėl ligos, vaikų priežiūros ar nedarbo. Todėl teisingiau sakyti taip: valstybė turi užtikrinti padorų pagrindą, bet oriai senatvei dažniausiai reikia platesnės sistemos, kurioje svarbūs ir papildomas kaupimas, ir ilgesnis dalyvavimas darbo rinkoje, ir asmeninės finansinės atsargos.

Taigi tik Lietuvos valstybė orios senatvės garantuoti gali ne visais atvejais. Ji gali ir privalo užtikrinti bazinį saugumą, bet jei kalbame apie stabilesnį gyvenimo lygį, ypač miestų sąlygomis ir augant paslaugų kainoms, vien „Sodros“ pensijos daugeliui neužteks. Tikroji orios senatvės formulė Lietuvoje šiandien yra mišri: stipri viešoji sistema, bet kartu ir papildomi asmeniniai ar šeimos finansiniai ramsčiai.